Į kompiuterinius modelius įtraukti duomenys rodo, kad Raudonojoje planetoje mikroskopinės gyvybės formos galėjo klestėti ir palikti savo egzistavimo įrodymų.
© NASA/JPL-Caltech/ASU
Marso peizaže matome sluoksniuotą akmeninį paviršių su netoliese esančia maža apvalia uola, kuri atrodo įspūdingai subalansuota ant didesnės uolos.
Nauji moksliniai tyrimai rodo, kad Marso Jezero krateryje kažkada galėjo būti gyvybė.
Kai Marsas dar buvo jaunas pasaulis prieš daugiau nei 3,7 milijardo metų, jį reguliariai daužė asteroidai, kurie dažnai krisdavo į paviršiuje esantį vandenį. Dabar kai kurie mokslininkai teigia, kad tuo metu planetos plutoje galėjo egzistuoti daug paprastų gyvybės formų. Ir jie turi pasiūlymų, kur ieškoti įrodymų.
Prancūzijoje ir Arizonos universitete įsikūrusi jungtinė tyrėjų komanda kompiuteriniam modeliavimui pateikė duomenis apie ankstyvąjį Marso klimatą ir jo plutos cheminę sudėtį. Jie norėjo išsiaiškinti, ar vadinamasis Noacho laikotarpis galėjo sudaryti tinkamas sąlygas tam tikros rūšies gyvybei palaikyti.
Konkrečiai komanda norėjo išsiaiškinti, ar senovės Marse galėjo klestėti metanogeniniai hidrogenotrofai – mikroorganizmų tipas, mintantis vandeniliu ir gaminantis metaną. Žemėje panašių mikrobų randame visur – nuo žmogaus žarnyno iki dirvožemio ar povandeninių hidroterminių angų.
Kompiuterinis modeliavimas atskleidė, kad tol, kol Marso paviršius tuo metu nebuvo visiškai apledėjęs, drėgnoje planetos plutoje, kurią mokslininkai dažnai vadina regolitu, galėjo būti daug mikroskopinių gyvybės formų, kurių mastelis panašus į gyvus organizmus ankstyvuosiuose Žemės vandenynuose.
„Akytas sūrymu prisotintas regolitas būtų sukūręs fizinę erdvę, apsaugotą nuo ultravioletinės ir kosminės spinduliuotės“, – rašoma naujausiame žurnalo „Nature Astronomy“ numeryje paskelbtame dokumente.
Pluta taip pat galėjo suteikti šilumos, reikalingos pagrindinėms gyvybės formoms, kad jos galėtų leisti savo dienas vartodamos vandenilį ir anglies dioksidą energijai gauti ir išskirdamos metaną kaip atliekas.
„Žemėje hidrogenotrofinė metanogenezė buvo viena iš ankstyviausių metabolizmų, tačiau jos gyvybingumas ankstyvajame Marse niekada nebuvo kiekybiškai įvertintas“, – teigė autoriai.
Modeliai taip pat rodo, kad ilgą laiką organizmų sukurta ekosistema galėjo būti netvari. Dėl to atsiradę Marso atmosferos pokyčiai galėjo paskatinti planetos klimato pasikeitimą, atvėsinti ją ir priversti mikrobus vis giliau skverbtis į planetos plutą.
Jei taip atsitiko ankstyvajame Marse, tai taip pat patvirtina vieną hipotezę, kodėl gyvybė visatoje yra tokia reta: vadinamoji „Gaian Bottleneck“ idėja teigia, jog ankstyvosios gyvybės formos nepastoviose jaunose planetose gali vystytis nepakankamai greitai, kad išgyventų.
Kol kas visa tai yra tik teorija, kol Marse iš tikrųjų nebus rasta iškastinių ankstyvos gyvybės įrodymų. Laimei, mokslininkai turi pasiūlymų, kur jų geriausia ieškoti. Straipsnyje nurodytos trys vietos, kaip tikėtinos ieškant senovės metanogenų požymių netoli Marso paviršiaus: Hellas Planitia, Isidis Planitia ir Jezero krateris.
Paieška archyve
