Tolimiausia žvaigždė, kurią galime matyti plika akimi, nutolusi apie porą kiloparsekų, arba ketvirtį atstumo nuo mūsų iki Paukščių Tako centro. Per teleskopus, aišku, galima identifikuoti daug toliau esančias žvaigždes, toli gražu ne vien mūsų Galaktikoje. O kai netikėtai sutampa tolimos žvaigždės ir arčiau esančio galaktikų spiečiaus padėtys, įmanoma įžiūrėti žvaigždę, kurios šviesa iki mūsų keliavo didžiąją dalį Visatos amžiaus.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Būtent apie tokį tolimiausios žvaigždės rekordą paskelbta praeitą savaitę. Aptikti šią žvaigždę, pavadintą Earendeliu pagal senovės anglų kalbos žodį, reiškiantį „aušrinę žvaigždę“ arba „kylančią šviesą“, pavyko dėl gravitacinio lęšiavimo.
Taip vadinamas reiškinys, kai arčiau esančio objekto gravitacija iškreipia tolimesnio šviesą, sklindančią mūsų link, todėl tolimesnis objektas atrodo didesnis ir ryškesnis. Tyrinėdami labai tolimą galaktiką, kurios atvaizdas dėl gravitacinio lęšiavimo ištemptas į arką, mokslininkai aptiko vieną žvaigždę, kurios šviesis laimingo atsitiktinumo dėka padidintas daugiau nei tūkstantį kartų.
Tikslus šviesio padidėjimas priklauso nuo lęšiuojančio spiečiaus galaktikų savybių, kurios nėra visiškai aiškios. Tyrėjai įvertino kelis galimus lęšio modelius, pagal kuriuos žvaigždės šviesis galėjo padidėti nuo 1400 iki 8400 kartų. Žvaigždės masė turėtų būti bent 50 kartų didesnė, nei Saulės, o šviesis – milijonus kartų didesnis.
Tokios masyvios žvaigždės aplinkinėje Visatoje yra retenybė, bet pirmosios Visatos žvaigždės greičiausiai buvo vidutiniškai masyvesnės už šiandienines. Kodėl teigiama, jog tai žvaigždė, o ne, pavyzdžiui, nedidelis žvaigždžių spiečius?
Tie patys lęšio modeliai leido įvertinti ir didžiausią įmanomą objekto spindulį, kuris neviršija 0,36 parseko, tuo tarpu mažiausio žinomo žvaigždžių spiečiaus spindulys yra 0,7 parseko. Tiesa, labai tikėtina, kad Earendelis iš tiesų yra dvinarė ar daugianarė žvaigždė, nes masyvios žvaigždės dažniausiai būna tokios. Kita vertus, masyviose daugianarėse sistemose dažniausiai viena žvaigždė dominuoja ir pagal masę, ir, juo labiau, pagal šviesį; taigi Earendelio šviesa beveik neabejotinai sklinda iš vienos žvaigždės.
Šviesa iki mūsų keliavo 12,8 milijardo metų; kai ši žvaigždė egzistavo (o egzistavo ji palyginus trumpai – kelis milijonus metų), Visatos amžius tesiekė mažiau nei milijardą metų. Šiandieninis atstumas iki žvaigždės viršija 8,5 gigaparseko, arba 28 milijardus šviesmečių; tuo metu, kai jos šviesa buvo išspinduliuota, Earendelį nuo tuometinės Paukščių Tako padėties skyrė kiek daugiau nei vienas gigaparsekas arba keturi milijardai šviesmečių. Šis atradimas padės daug geriau suprasti, kokios buvo pirmosios žvaigždės Visatoje.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Nature“, viešai prieinamą straipsnio PDF versiją rasite čia.
Paieška archyve
