Kas nutinka mūsų smegenims, kai mirštame? Žmonės tūkstančius metų bandė atsakyti į šį klausimą, pasitelkę mokslą arba religiją. Tačiau paaiškėjo, kad atsakymas visą laiką buvo slepiamas devintojo dešimtmečio „Star Trek“ epizode „The Next Generation“.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Vos prieš kelis mėnesius neurologų komanda paskelbė neįtikėtiną tyrimą, paaiškinantį, kas nutinka smegenims, kai mes mirštame. Tokio pobūdžio tyrimai buvo atlikti su gyvūnais, bet dar niekada – su žmonėmis.
Mokslininkai įrodė, kad po širdies sustojimo smegenys gali likti „gyvos“ dar kelias minutes. Jei širdis nustoja plakti ar pumpuoti kraują, smegenims greitai pradeda trūkti deguonies. Taigi per 20–40 sekundžių prasideda „smegenų išemija“ (smegenų kraujotakos nepakankamumas) ir neuronai iš esmės persijungia į „miego režimą“, bandydami išsaugoti savo nykstančią energiją. Šiuo metu smegenys yra beveik elektriškai neaktyvios, nors smegenis vis tiek būtų galima atgaivinti (bent jau teoriškai).
Tada po kelių minučių per smegenis nuvilnija neuroelektrinės energijos ir šilumos banga, vadinama „smegenų cunamiu“. Smegenys nesugeba išlaikyti netolygaus jonų pasiskirstymo tarp nervų ląstelių vidaus ir išorės, todėl neuronai depoliarizuojasi (padidėja elektrinis krūvis neuronų membranoje) ir išleidžia elektrocheminės energijos antplūdį.
brain activit „VICE Germany“ neseniai kalbėjosi su pagrindiniu tyrimo autoriumi dr. Jensu Dreieriu iš Charité insulto tyrimų centro apie tai, kaip šis procesas buvo pavaizduotas „Star Trek: The Next Generation“ epizode, kuris pirmą kartą buvo ištransliuotas 1988 m. Net tyrimo autoriai mano, kad epizode stebėtinai gerai pavaizduotas mechanizmas.
Susirėmimo su blogiečiu Armusu metu, leitenantė Tasha Yar yra sunkiai sužeidžiama. Žvaigždžių laivo ligoninėje įgula stebi, kaip ji lėtai miršta. Vadas Beverly Crusheris, kaip paaiškina naujas mokslinis tyrimas, pažymi, kad vis dar yra vilties atgaivinti leitenantę T. Yar, nors techniškai smegenys nebeveikia.
„Neuronai pradeda depoliarizuotis“, – priduria kitas įgulos narys. Lygiai taip pat, kaip tai paaiškinta moksliniame tyrime.
Tai iš tikrųjų keistas sutapimas, tačiau naujojo tyrimo mokslininkai yra įsitikinę, kad „Star Trek“ prodiuseriai nėra neurobiologai, keliaujantys laiku. Atrodo, yra daug logiškesnis paaiškinimas.
„Geriausias spėjimas yra tas, kad „Star Trek“ kūrėjai tuo metu turėjo surasti tyrimus, kurie detalizavo panašų procesą gyvūnuose, – „VICE“ sakė J. Dreieris. – Pirmasis tokio tipo smegenų bangas tyrinėjo Brazilijos neurofiziologas, 1940-aisiais atlikęs tyrimus su triušiais. Viskas, ką mes padarėme, tai pritaikėme tai žmonėms“.
Paieška archyve
