Žemė nuolat bando išlaikyti balansą tarp planetos sugeriamos Saulės šilumos ir energijos, kurią mūsų planeta išspinduliuoja atgal į kosmosą. Jau nuo pramonės perversmo, žmonija kenkia šiai šilumos apykaitai. Išmetamos šiltnamio efektą sukeliančios dujos įkalina šilumą planetos atmosferoje.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Šiltnamio efektą sukuriančių dujų išmetimas veikia mūsų planetos spinduliuotės balansą. Netiesioginiai šio reiškinio įrodymai yra puikiai žinomi, nes šiltnamio efekto dujų koncentracijos ir paviršiaus temperatūros skirtumai yra tiriami jau daugiau nei 150 metų. Tačiau žurnale „Geophysical Research Letters“ publikuotame tyrime yra aprašomi pirmieji tiesioginiai sutrikusio spinduliuotės balanso stebėjimai.
„Tai yra pirmieji visos Žemės spinduliuotės balanso skaičiavimai, atlikti naudojantis stebėjimais, ir atsižvelgiant į aerozolių ir šiltnamio efekto dujų poveikį, – teigė dr. Ryanas Krameris iš NASA Godardo kosmoso skrydžių centro ir Marilando universiteto. – Tai tiesioginiai įrodymai, kad žmonių veikla keičia planetos šilumos apykaitą.“
Nuo 1997 m., naudodamiesi NASA sukurta specialia sistema, mokslininkai sugebėjo apskaičiuoti, kiek energijos atkeliauja iš saulės, ir kiek energijos žemė išspinduliuoja atgal į kosmosą. Tokie duomenys padeda sekti šilumos apykaitos pakitimus, tačiau ne spinduliuotės disbalanso priežastį.
Tiesa, surasti kaltininkus padeda kiti NASA palydovai. Jais galima sekti natūralių reiškinių pakitimus, kurie gali turėti įtakos atmosferos šilumos apykaitai. Debesys, paviršiaus ryškumas ir vandens garai yra tokių reiškinių pavyzdžiai. NASA „Aqua“ palydovas matuoja kiek mūsų atmosferoje yra vandens garų, kurie taip pat sugeria šilumą. Taigi, Žemę paliekančios šilumos kiekis kinta, priklausomai nuo to, kiek drėgmės yra mūsų atmosferoje.
Tada komanda sukūrė naują skaičiavimo metodą, kuriame yra atimami visi natūralūs pakitimų šaltiniai. Skaičiavimai parodė, kad nuo 2003 m. iki 2018 m. spinduliuotės balansas viename kvadratiniame metre padidėjo 0,5 vato. Esminė pakitimo priežastis – šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo mastų padidėjimas. Tačiau tyrėjai mano, kad tam įtakos turėjo ir saulės šviesą atspindinčių aerozolių atmosferoje sumažėjimas.
„Rinkdami duomenis apie spinduliuotės balansą, apskaičiuotą stebėjimų metu, galėsime įvertinti, ar klimato modeliai gerai atlieka šio balanso simuliacijas, – paaiškino Gavinas Schmidt, NASA Godardo kosmoso tyrimų instituto Niujorke direktorius. – Tai leis mums tiksliau prognozuoti, kaip klimato kaita pakeis mūsų ateitį.“
Naujasis metodas yra greitas ir gali būti naudojamas ne tik kasdieninių pakitimų stebėjimui, bet ir įvairių modelių kūrimui, kurie parodytų, kas mūsų laukia ateityje.
