Kiek Visatoje yra fotonų? Atsakyti į šį klausimą labai sudėtinga, nes nuskristi ir įvertinti šviesos lygio skirtingose vietose nelabai įmanoma. Matuoti spinduliuotės foną arti Žemės sudėtinga, nes trukdo ir pačios Žemės, ir Saulės šviesa. Kai kuriuose elektromagnetinio spektro ruožuose tą padaryti įmanoma palyginus nesunkiai – taip tyrinėjame kosminę foninę mikrobangų spinduliuotę. Tačiau regimųjų spindulių foną tyrinėti sunkiau, mat net ir nukreipus teleskopą tolyn nuo Saulės, stebėjimams trukdo zodiakinė šviesa.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Tai yra šviesa, atsispindinti nuo dulkių Saulės sistemos ekliptikos plokštumoje, o jos intensyvumas gerokai viršija foninę šviesą, atsklindančią iš už Saulės sistemos ribų. Bet čia į pagalbą giliojo kosmoso astronomams ateina giliosios Saulės sistemos tyrėjai – „New Horizons“ misija.
40 kartų toliau nuo Saulės, nei Žemė, zodiakinės šviesos beveik nėra, taigi zondą apšviečia vos 33,2 nanovatų spinduliuotė, tenkanti vienam kvadratiniam metrui vienam steradianui (steradianas yra erdvinio kampo matavimo vienetas; visą dangaus skliautą sudaro 4π steradianų).
Arti Žemės, pavyzdžiui „Hablo“ kosminio teleskopo orbitoje, silpniausia foninė spinduliuotė yra net dešimt kartų stipresnė. Maždaug pusę „New Horizons“ užfiksuotos spinduliuotės sudaro šviesa, atsispindinti nuo tarpžvaigždinių dulkių ir dujų. Likusią spinduliuotę turėtų skleisti galaktikos, pernelyg blausios, kad jas pavyktų užfiksuoti kaip pavienius šaltinius.
Visgi įvertinus, kiek tokių galaktikų ir jų spinduliuotės turėtų pasiekti zondą, gaunamas rezultatas yra perpus mažesnis, nei stebimas spinduliuotės intensyvumas. Taigi arba mažų ir blausių galaktikų Visatoje yra gerokai daugiau, nei manyta iki šiol, arba foninė regimoji spinduliuotė atsklinda iš kažkokių kitų, neįvertintų šaltinių.
Tyrimo rezultatai „arXiv“.
