Visos žvaigždės karts nuo karto žybteli, kaip ir mūsų Saulė. Mažesnės už mūsiškę žvaigždės žybsi ne ką blausiau – tai yra viena priežasčių, kodėl jų planetos greičiausiai nėra labai gera vieta gyvybei.
Saulės žybsnis © NASA
Praeitą savaitę pranešta apie ryškiausią aptiktą ultra-šaltos žvaigždės žybsnį. Ultra-šaltomis vadinamos žvaigždės, kurių paviršiaus temperatūra neviršija 2700 kelvinų (Saulės – 5700 kelvinų), o masė – 30 proc. Saulės masės. Daugiausiai šios žvaigždės spinduliuoja infraraudonųjų spindulių, o rentgeno ruože yra beveik nematomos. Visgi kartais ir jose nutinka žybsniai.
Naujai aptiktas žybsnis įvyko žvaigždėje SDSS J013333.08+003223.7 (šis katalogo numeris žymi žvaigždės koordinates danguje), kuri nuo mūsų nutolusi apie 140 parsekų. Žybsnis, užfiksuotas prieš kiek daugiau nei dvejus metus, maždaug keturioms valandoms padidino žvaigždės ryškį apie 6000 kartų. Įdomu, kad didžiausias šviesis buvo pasiektas per 50 sekundžių nuo žybsnio pradžios.
Viso žybsnio metu išspinduliuota tiek energijos, kiek žvaigždė ramybės būsenoje išspinduliuotų per mėnesį. Jei šioje sistemoje yra planetų, toks žybsnis tikrai gerokai pažeistų jų atmosferas ar paviršinę gyvybę.
Žybsnį pavyko užfiksuoti naudojant gana naują teleskopą GWAC, kuris daro labai dažnas didelio dangaus ploto nuotraukas, taigi gali greitai pastebėti kintantį šaltinių šviesį. Ateityje panašiais stebėjimais tikimasi užpildyti pažinimo spragas apie mažų žvaigždžių ekstremalius šviesio pokyčius.
Tyrimo rezultatai „arXiv“.
