Saulės, rodos, šviečia vis taip pat, bet netgi smulkūs mūsų planetų sistemos pokyčiai mums reikšmingi. Pasitraukti į šoną nuo šviesulio negalime, bet išsiaiškinę jos neramumų dėsningumus, galime apsisaugoti.
Saulės dėmių formavimasis, kuriantis galingas ir Žemės civilizacijai potencialiai pavojingas magnetines audras, kinta 11 metų ciklu. Tačiau per daugiau nei 140 metų stebėjimų mokslininkai taip ir nesumojo, pagal kokius išorinius požymius galima būtų nustatyti šių dėmių elgseną. Remiantis nauja teorija, tokiais požymiais reikėtų laikyti koronarinių taškų – ryškių ultravioletinio spinduliavimo blyksnių – judėjimą.
Saulės minimumas (kairėje) ir maksimumas (dešinėje)
Po Saulės minimumo dėmių ima daugėti, jos užgimsta 35° platumoje ir juda link Saulės pusiaujo, kur išnyksta. Tai lėtas procesas ir jį sekti galima pagal koronarinių taškų, kartais susikertančių su Saulės dėmėmis, judėjimą. Tai vyksta dėl to, kad ir taškai ir dėmės yra toroidinių magnetinių laukų, „apvyniojančių“ Saulę, pašaliniai reiškiniai.
Iš pradžių magnetiniai laukai slypi žvaigždės gelmėse, o pakilę į jos paviršių, sukuria dėmes, kurias supa koronariniai taškai. Už judančios dėmės kaupiasi plazma, todėl, kai pusiaujyje du magnetiniai lauka susitinka, jų sukaupta plazma išsilaisvina. Susidaro galinga smūginė banga, nelyginant „saulės cunamis“, judantis žvaigždės paviršiumi, kol susiduria su kitu magnetiniu lauku. Susiformuoja nauja dėmė ir ciklas prasideda iš naujo.
Kad nustatytų pagrindinius šio proceso etapus, mokslininkams teko įvykius apžvelgti tokiu plačiu kampu, koks iki šiol buvo neįmanomas. Tam jie apjungė spektrinio spinduliavimo, magnetinio lauko, radiosignalų ir t. t., duomenis. Dabar artinasi naujas Saulės ciklas, – jis turėtų prasidėti 2020 metais, – tad, mokslininkams pasitaikys puiki galimybė patikrinti savo spėliones.
