Miršta viskas. Net ir mūsų Saulė numirs – maždaug po 5 mlrd. metų. Kai tik išsibaigs joje esantis vandenilis, prasidės dramatiška agonija: iš pradžių Saulė plėsis kol išaugs iki raudonosios milžinės, o tuomet nusimes savo viršutinius sluoksnius ir susitrauks iki baltosios nykštukės, rašo livescience.com.
Bet kaip Saulė atrodys po mirties? Gali būti, kad astronomai galų gale turi baltai švytintį atsakymą. Žvaigždės gyvenimo trukmė priklauso nuo jos dydžio. Anot NASA, mūsų Saulė yra priskiriama geltonųjų nykštukių klasei – jos skersmuo yra apie 1,4 mln. kilometrų (apie 109 kartus didesnis nei Žemės). Geltonųjų nykštukių gyvavimo trukmė yra apie 10 mlrd. metų. Tad, sulaukusi 4,5 mlrd. metų, mūsų žvaigždė jau nugyvavo apie pusę to, kas jai skirta. Kai išsibaigs visas Saulės vandenilis, ji termobranduolinėse reakcijose pradės jungti sunkesnius elementus.
Šio audringo ir permainingo etapo metu į aplinką bus išmestas milžiniškas kiekis materijos, o pačios žvaigždės tūris padidės net 100 kartų – Saulė taps raudonąja milžine. Po to ji susitrauks į mažutę, maždaug Žemės dydžio, milžiniško tankio baltą žvaigždutę. Vėstanti baltoji nykštukė apšvies dujų ir dulkių debesį, kurį Saulė į aplinką bus išsvaidžiusi kuomet bus raudonąja milžine.
Iki šiol nebuvo žinoma, ar šis debesis bus matomas – apie 90 proc. mirštančių žvaigždžių paskleidžia vaiduoklišką dulkių šydą, kuris išlieka tūkstančius metų. Tačiau kompiuteriniai modeliavimai, atlikti prieš dešimtis metų, taip pat suteikia pagrindo manyti, kad pakankamai ryškų dujų ir dulkių debesį, kad jis būtų matomas, galėtų paskleisti tik maždaug dukart už Saulę masyvesnė žvaigždė. Visgi ši prognozė nelabai dera su galaktikų stebėjimo duomenimis: jaunose spiralinėse galaktikose, kuriose tikrai būta masyvių žvaigždžių, tvyro regimi ūkai – šios masyvios žvaigždės, anot modelių, savo gyvavimo pabaigoje paskleidė švytinčius dulkių debesis. Bet ūkai šviečia ir senose elipsinėse galaktikose su mažesnės masės žvaigždėmis. Kompiuteriniai modeliavimai rodo, kad šios žvaigždės regimų debesų neturėtų skleisti. O tokia gluminanti prieštara buvo vadinama mažos masės žvaigždžių gyvavimo pabaigos „ilgai neįminta paslaptimi“.
Norėdami atsakyti į šį klausimą, mokslininkai sukūrė naują kompiuterinį modelį, prognozuojantį žvaigždžių gyvavimo ciklus. Naujausi skaičiavimai rodo, kad besiplėsdamos raudonosios milžinės nusimeta dujas ir dulkes, kurios vėliau tampa ūkų pagrindu. Ir žvaigždės šią nusimestą materiją įkaitina iki 3 kartų greičiau nei teigė ligšioliniai modeliai. Toks greitesnis įkaitinimas reiškia, kad netgi mažesnės masės žvaigždės – tokios, kaip Saulė – gali paskleisti regimą ūką.
„Nustatėme, kad ir žvaigždės, kurių masė yra mažiau nei 1,1 karto didesnė už Saulės, skleidžia blyškius ūkus, o žvaigždės, kurių masė yra bent 3 kartus didesnė nei Saulės, sukuria ryškesnius ūkus“, – teigė naujojo tyrimo bendraautoris, Mančesterio universiteto (JK) astrofizikos profesorius Albertas Zijlstra.
„Bet visais kitais atžvilgiais prognozuotas švytėjimas yra labai artimas stebėjimo duomenims. Taigi, po 25 metų į klausimą atsakyta“, – pridūrė profesorius. Tyrimo rezultatai publikuoti recenzuojamame žurnale „Nature Astronomy“.
