Kelionės lėktuvu, kurios dar gana neseniai buvo privilegijuotųjų ir turtingųjų keliavimo būdas, tapo įprastu būdu iš taško A pasiekti tašką B, skelbia indy100.com.
Greičiausiai faktas, kurį netrukus sužinosite, jus kaip reikiant nustebins – pasirodo, keliaujant virš debesų, tampa reali radioaktyvios apšvitos rizika. Taigi, kuo aukščiau skrendame, tuo didesnė akistatos su kosminėmis atominėmis dalelėmis tikimybė. Stovint tvirtai ant žemės, su jomis susidurti rizikuojame žymiai mažiau.
Taip yra dėl mūsų planetą supančio magnetinio lauko. Kitaip tariant, atmosfera sugeria didžiąją dalį branduolinių dalelių srauto, pasiekiančio Žemę iš kosminės erdvės. Štai ką apie šias daleles sako NASA: „Pakankamai energijos turinčios dalelės gali prasiskverbti tiek pro Žemės magnetinį lauką, tiek atmosferą, kur susiduria su azoto ir deguonies molekulėmis. Šie susidūrimai skatina daug energijos sukaupusias daleles skaidytis į kitas“.
Jeigu tas daleles galėtume plika akimi pamatyti pro lėktuvo langą, pastebėtume, kad jos virš lėktuvo telkiasi į savotiškus debesis. Atmosferos tankis lemia, kad skilimo procesai prasideda maždaug 18 kilometrų aukštyje, kai suformuojamas koncentruotas radioaktyvių dalelių sluoksnis, dar žinomas kaip Pfotzerio maksimumas.
Akistata su kosmine spinduliuote – tikrai ne iš piršto laužtas faktas, tad visų lėktuvų komandos klasifikuojamos kaip su „radiacija dirbantys darbuotojai“. NASA darbuotojas Eddie Semonesas „Business Insider“ sako: „Kosminė spinduliuotė nekelia ypatingos rizikos tiems, kas yra ant žemės. Tiesą sakant, daugiau radiacijos tokiu atveju gaunama iš pačios Žemės gamtinių radiacijos šaltinių, o ne iš viršaus“. Tai dar viena priežastis, kodėl NASA griežtai draudžia savo astronautams kosmose praleist ilgiau nei metus.
Kosmoso agentūra tvirtina tiesiog nenorinti savo darbuotojams sukelti papildomos vėžinių susirgimų rizikos. Nepaisant to, štai ką tvirtina CDC: „Deja, bet bent jau Jungtinėse Valstijose nėra oficialiai reglamentuojama, kokios yra radiacijos dozės lėktuvų įguloms“.
Europos Sąjungos pareigūnai 1996 metų gegužę parengė ir nuo 2000 metų gegužės praktikoje taiko specialią direktyvą, kuri įvardija maksimalų kiekį kosminės spinduliuotės, galintį be papildomo pavojaus tekti lėktuvuose dirbantiems žmonėms.
