Kai astronomai skelbia atradę žvaigždės gyvenamoje zonoje besisukančią uolinę planetą ir kalba apie gyvybės egzistavimą joje, mes linkę įsivaizduoti, kad galbūt atrasta alternatyvi Žemė, kurioje vyrauja idealus sausumos ir vandenynų balansas. Deja, labai tikėtina, kad tai – tik mūsų optimistiškos vaizduotės vaisius, rašo engadget.com.
Barselonos universiteto (Ispanija) mokslininkas Fergusas Simpsonas neseniai publikavo ataskaitą tyrimo, kuriuo iškeliama idėja, kad dauguma planetų, kuriose yra reikšmingas vandens kiekis, veikiausiai bus visiškai (arba beveik visiškai) padengtos vandeniu. Jo atlikti kompiuteriniai modeliavimai vertino pačius įvairiausius su planetos aplinka susijusius veiksnius – giluminio vandens ciklus, dirvos eroziją ir kitokius dalykus – bei nurodė, kad daugumoje planetų su reikšmingu vandens kiekiu, sausumos plotai turėtų užimti ne daugiau nei 10 procentų viso paviršiaus ploto. Palyginimui, Žemėje sausuma užima 29 proc. viso planetos paviršiaus.
Planetos, kuriose vandens buvo mažiau, buvo gerokai sausesnės – modeliavimo rezultatai rodo, kad dažniausiai tai turėtų būti dykumų pasauliai. Ganėtinai svarbus veiksnys, lemiantis planetos paviršiaus savybes, yra jos dydis. Didesnės gyvenamos planetos (tokios, kaip Žemė) dažniau būdavo vandenų pasauliai – jose dėl stipresnės gravitacijos dominavo gilesni vandenynai. O mažesnės planetos, anot teorinių skaičiavimų turėtų būti sausesnės.
Jeigu toks modelis yra bent kiek tikslus, tuomet jo duomenys taip pat rodo, kad Žemės gyventojams labai pasisekė, kad turi tiek daug sausumos – daugiausiai taip yra dėl to, kad turime daug labai gilių vandens telkinių. Ir tokia išvada būtų ganėtinai patikima. Mat, nepaisant to, kad iš pirmo žvilgsnio Žemėje vandens atrodo labai daug, iš tiesų jis užima tik labai nedidelę dalį viso planetos tūrio. Ir pakaktų labai nedidelių pokyčių, kad visi žemynai būtų paskandinti arba kad visa planeta pavirstų dykuma.
Kita vertus, yra pagrindo rezultatus vertinti ir skeptiškai. Astrofizikas Seanas Raymondas įspėja, kad vis dar esama daugybės nežinomųjų, kurie gali lemti vandens lygį planetose, o naujausi modeliai rodo, kad vandens „tiekimas“ planetoms yra santykinai stabilus. Tuo tarpu pats F. Simpsonas skelbia, kad jo teorinius rezultatus netrukus bus galima patikrinti praktiškai – ne už kalnų laikai, kai turėsime mokslinių instrumentų (tarp kurių – ir Jameso Webbo kosminis teleskopas), kurie turės pakankamai galios įžvelgti egzoplanetų atmosferų sudėtį, pagal ką bus galima spręsti apie vandens kiekius tose planetose. Mažų mažiausiai šis tyrimas skatina daryti išvadą, jog neturėtume galvoti, kad planeta yra draugiška žmonėms vien dėl to, kad joje daug skysto vandens.
