Klimato kaita – tokia rimta ir skubaus sprendimo reikalaujanti problema, kad gali įveikti ir radioaktyvių atliekų, ir atominės elektrinės sprogimo baimę. Mokslininkai jau svarsto, kad žmonijos energetinio bado klausimą reikėtų spręsti ne vien energija iš atsinaujinančių šaltinių (saulės, vėjo), bet ir aktyviau naudoti branduolinę energetiką. O naujos technologijos suteikia galimybę daugybę branduolinio kuro gauti iš vandenyno, rašo engadget.com.
Nors jau seniai žinoma, kad vandenynuose yra daug urano, jo koncentracija nėra didelė, o turėtos išgavimo technologijos buvo tokios brangios, kad atominio kuro išgavimas buvo tiesiog ekonomiškai nenaudingas. Tačiau Stenfordo universiteto (JAV) mokslininkai sugalvojo naują būdą, kuris leidžia sugaudyti net tris kartus daugiau urano už tą pačią kainą. O tai reiškia, kad galbūt netolimoje ateityje atsiras naujas urano šaltinis, padėsiantis pažaboti vis dar augantį anglies dvideginio kiekį atmosferoje.
Vandenyne uranas egzistuoja teigiamo krūvio uranilo jono pavidalu. Manoma, kad jo vandenyje yra net 4,5 mlrd. tonų – viso pasaulio atominės elektrinės tokiu kuru galėtų maitintis net šešis tūkstantmečius.
Bėda tai, kad net ir nepaisant tokio solidaus urano kiekio, jo koncentracija yra tokia maža, kad galima beveik neperdedant sakyti: lašas jūroje. Na, tiksliau, 0,0003 procento. O iki šiol išgauti gryną uraną iš vandens, kai jo koncentracija tokia menka, trukdavo per ilgai ir kainuodavo per brangiai. Geriausias būdas ištraukti uraną iš vandens – jūros vandenyje mirkyti plastikines šluoteles, padengtas organiniu junginiu, vadinamu amidoksimu. Uranilo jonai jungiasi prie amidoksimo, o vėliau tokių šluotelių nuoplovas galima perdirbti į urano strypus, tinkamus atominių elektrinių kurui. Visa gudrybė – urano jonų prigaudyti kuo greičiau ir kuo daugiau, o taip pat – kuo dažniau panaudoti tas pačias amidoksimo šluoteles.
Stenfordo universiteto mokslininkai sugalvojo tokį hibridinį laidų anglies pluošto ir amidoksimo junginį, kuris leistų gaminti šluoteles, pagal visus tris kriterijus geriau veikiančias už bet ką, kas buvo bandoma naudoti iki šiol. Leidžiant elektrą per šluotelės skaidulas jos sugebėjo neprisisotindamos pritraukti iki devynių kartų daugiau uranilo jonų. Po 11 val. trukmės bandymų Pusmėnulio įlankoje mokslininkai gavo triskart daugiau urano, o šluotelės buvo nusidėvėjusios tik trečdaliu įprastinėms šluotelėms būdingo nusidėvėjimo.
„Dar liko atlikti nemažai darbo, tačiau jau žengtas labai didelis žingsnis link tinkamumo praktiniam naudojimui. Didžiąją dalį šio amžiaus turėsime gauti elektrą iš tokių šaltinių, kurie galės būti įjungiami ir išjungiami, tad manau, kad dalį tokių šaltinių turėtų sudaryti ir atominė energetika“, – sakė tyrimo bendraautoris Yi Cui.
