1927 m. Jørgenas Halsas ėmė kalbėtis su vaiduokliais. Arba bent jau taip atrodė iš pirmo žvilgsnio. Norvegijos inžinierius tuomet gaudė radijo signalus iš Olandijos trumpųjų bangų perdavimo stoties, kai po signalų išgirdo keistą aidą.
Radijo bangų perdavimuose aidas nėra jokia keistenybė, tačiau jis paprastai atsiranda praėjus septintadaliui sekundės po pirminio signalo – tiek laiko reikia, kad radijo signalas apkeliautų aplink mūsų planetą, rašo Vice.com.
Tačiau, kaip rašė J. Halsas, aidas pasirodydavo po trijų sekundžių nuo pirminio signalo ir buvo tokios amplitudės, kuri neatitinka pro Žemę kelis kartus praskriejusio signalo.
J. Halsas tuomet aptiko tai, kas dabar vadinama ilgai uždelsto aido signalais (Long-Delayed Echoes – LDE), tačiau ir dabar, praėjus beveik 90 metų nuo jų pirminio aptikimo, signalų mįslės niekas tiksliai nepaaiškina.
Juos aiškinant pasitelktos net hipotezės, kad taip galbūt su mumis siekia komunikuoti ateivių civilizacijos. 1960 m. Ronaldas Bracewellis „Nature“ rašė, kad, jei galėtume suprasti nežemiškos civilizacijos skleidžiamus signalus, jie skambėtų kaip LDE.
Šią teoriją 1973 m. išnaudojo mokslinės fantastikos autorius Duncanas Lunanas, kuris rašė apie 13 tūkst. metų senumo ateivių zondą iš Jaučio žvaigždyno. Esą zondas slėpėsi Mėnulio kaimynystėje ir nuo jo aidėjo siunčiami signalai.
„Žvaigždžių hipotezė yra labai įdomi ir pati populiariausia iš sklandančių internete, – sakė Sverre Holmas, signalų apdorojimo profesorius iš Oslo universiteto. – Tokios teorijos visuomet kaitina mūsų vaizduotę, tačiau jos remiasi labai menkais duomenimis. Deja, manau, tai labiau susiję tik su žmogaus vaizduote, nei su kuo kitu.“
Vėliau buvo realistiškesnių paaiškinimų, kuriuos pateikė A. G. Shlionskiy'is 1989 metais. Jis pasiūlė du pagrindinius mechanizmus – signalai galėjo atsispindėti iš kosmoso arba nuo žemės.
Paskutiniu atveju signalai galėjo nuo Žemės atsispindėti į Mėnulį arba Saulės sistemos planetas, esą tai galėtų sukelti tokį aido vėlavimą. 1946 m. nuo Mėnulio atsispindėjęs signalas į Žemę keliavo maždaug 2,5 sekundės, tiek pat ir signalai tarp „Aplollo 11“ misijos astronautų ir Hjustono 1969 metais.
Vėliau atliktų eksperimentų metu sėkmingai nusiųstas signalas iki Veneros, kuris nuo jos atsimušęs į Žemę grįžo po 5 minučių.
„Atsispindėjimo nuo planetų hipotezė prasilenkia su realybe. Iš kitų planetų atsimušę signalai pas mus atkeliauja po 5 minučių ar daugiau, taigi turint kelių sekundžių vėlavimo laiką, tokias hipotezes galime atmesti“, – sakė S. Holmas.
Pasak jo, labiausiai tikėtinas su kosmosu susijęs paaiškinimas būtų jonizuotų dujų debesys Žemės Lagranžo taškuose, nuo kurių signalai iki mūsų ir atgal atkeliautų per 2–10 sekundžių.
„Į plazmos debesis žiūrima kaip į rimtą paaiškinimą, tačiau tuomet turėtume matyti ir signalo dažnių pokyčius dėl santykinio judėjimo, taip pat ir masinio jų slopinimo, o LDE duomenyse to nepastebime“, – aiškino S. Holmas.
Vis dėlto, anot S. Holmo, pats realiausias paaiškinimas yra žemiškas ir labai paprastas. Signalai gali būti taip ilgai uždelsti dėl proceso, kurio metu radijo signalai keliauja per Žemės jonosferą. Kai radijo bangos pasiekia kitą Žemės pusę, jos atsispindi nuo aukštesnės jonosferos ir atgal juda tokiu pat modeliu, esą tai galėtų sukelti trijų sekundžių signalų aido atidėjimą.
„Aš esu nuo Žemės atsispindinčių signalų teorijos šalininkas, – kalbėjo S. Holmas. – Ypatingai teorijos apie dažnio pakeitimą jonosferos plazmoje, kuri kalba apie dažnių virsmą iš radijo bangų į akustines bangas ir atgal.“
Vis dėlto apie S. Holmo minimus procesus žinoma labai nedaug, nes juos sunku atkurti laboratorijoje ir tikslaus procesų paaiškinimo dar neturime.
Tačiau, anot S. Holmo, šių dienų palydovai ir įranga greičiausiai padėtų išspręsti šį klausimą, jei į jį būtų žiūrima rimčiau.
Paieška archyve
