Mokslinės fantastikos filmai ir vėl tiksliai atspėjo ateitį. Filmo „Atgal į ateitį“ antroje dalyje, kur pasirodė 1989 metais, o veiksmas vyko 2015-aisiais, buvo parodytos levituojančios riedlentės, kuriomis naudojosi ir mažos mergaitės, ir vietinės reikšmės chuliganai.
Gal šiais metais nei chuliganams, nei mažoms mergaitėms malonumo sklęsti tokia riedlente nepavyks patirti, tačiau tai jau trečias kartas, kai visuomenei parodyta tokia riedlentė. Tiesa, pirmas kartas buvo „sufotošopintas“. Praėjusių metų kovą pasauliui buvo pademonstruota „levituojanti riedlentė“, kurią išbandė ir riedlenčių asas Tony Hawkas, ir muzikos žvaigždė Moby, tačiau anuokart tai buvo tik vaizdo montažo specialistų talento demonstracija – su fizikos inžinerija filmo kūrėjai turėjo nedaug ką bendro.
Antrasis bandymas pademonstruoti tikrą levituojančią riedlentę įvyko 2014 metų spalį. Tai jau buvo kur kas rimtesnis, moksliškai pagrįstas riedlentės prototipas: inžinieriai sukūrė riedlentę, kuri, naudodama milžinišką energijos kiekį, ir skleisdama nepakenčiamą garsą sugeba sklęsti virš vario plokščių.
O trečiasis bandymas įvyko maždaug tuo metu, kai „Atgal į ateitį“ herojus Marty McFly'us atvyko į 2015 metus – jo autoriai yra Japonijos automobilių gamintojai „Lexus“.
Tiesa, „Lexus“ aiškina, kad riedlentės pagrindas yra azotu aušinama superlaidi medžiaga, o riedlentė sklendžia tik virš magnetų, taigi, apie tokius viražus, kokius filme išdarinėjo Marty, svajoti nereikėtų. Ir nesitikėkite, kad dabar kas antras miesto vaikis skraidys ne su ratuotomis, o su levituojančiomis riedlentėmis. Ir tikriausiai apskritai nereikėtų tikėtis tokios riedlentės pasirodymo prekyboje – veikiausiai tai yra tik brangiai kainavęs „Lexus“ rinkodaros triukas, nes technologija visgi nėra nei tinkama patogiam naudojimui (dėl azoto) ir nesuteikia tos laisvės, kurią teikia riedlentės (dėl magnetinių takelių pagrindo būtinybės). Kaip bebūtų, atrodo įspūdingai. O pasaulis nestovi vietoje – juk ateitis ir mokslinė fantastika yra beveik sinonimai.
