CERN mokslininkams pavyko pirmą kartą pažvelgti į vadinamąją pirmykštę kvarkų-gliuonų plazmą, kuri egzistavo ankstyvojoje Visatoje, prieš jai atvėstant ir susidarant mums įprastiems neutronams, protonams ir kitoms subatominėms dalelėms.
Didžiajame hadronų priešpriešinių srautų greitintuve (angl. Large Hadron Collider – LHC) didžiąją praėjusio mėnesio dalį buvo vykdomi stipriai įgreitintų sunkiųjų švino jonų susidūrimai. Remiantis teoriniais fizikų samprotavimais, susidūrus porai tokių dalelių, išsiskiriančios energijos tankis apytiksliai prilygsta toms sąlygoms, kurios egzistavo trumpą akimirką (maždaug vieną milijardinę sekundės dalį) iškart po hipotetinio Didžiojo sprogimo.
Eksperimento metu gauti pirmieji rezultatai jau publikuoti moksliniame žurnale „Physics Review Letters“. Pirmuosius duomenis pavyko surinkti praėjus vos trims savaitėms po to, kai LHC greitintuve pradėjo cirkuliuoti sunkieji jonai. Projekte dalyvaujantys specialistai ir šios srities ekspertai pripažįsta, jog toks laiko tarpas pagal šiandieninius mokslo „standartus“ yra išties įspūdingai trumpas.
Tam tikra prasme, mokslininkai šiuose miniatiūriniuose „didžiuosiuose sprogimuose“ iš dalies aptiko tai, ką ir tikėjosi aptikti: kvarkai ir gliuonai atsiskirdavo vieni nuo kitų, sudarydami savotišką subatominį dalelių „kokteilį“. Tačiau pats kvarkų-gliuonų plazmos stebėjimo metodas jiems taip pat pirmą kartą istorijoje leido aptikti naują reiškinį.
Kai LHC susiduria protonai, jie paprastai skyla į du atskirus subatominių dalelių (kvarkų ir gliuonų) srautus, sklindančius į išorę nuo susidūrimo taško. Tačiau susidūrus sunkiesiems jonams, šie srautai sąveikauja kitaip. LHC detektorių parodymai rodo, jog srautai vienas su kitu pradeda sąveikauti jau susidūrimo metu sugeneruotos tankios ir stipriai įkaitusios terpės viduje. Čia arba vienas, arba abu srautai netenka dalies savo energijos. Paprastai stebėtojams regimas tik vienas subatominių dalelių srautas – kitas „ištirpsta“, taip ir nespėjęs ištrūkti iš susidūrimo regiono.
Šio reiškinio, žinomo „srautų slopinimo“ (angl. „jet quenching“) pavadinimu, fizikams iki šiol nebuvo tekę stebėti tiesiogiai. Jo tyrimas gali leisti geriau suprasti kvarkų-gliuonų plazmos, o tuo pačiu ir ankstyvosios Visatos principus pirmosiomis jos gyvavimo akimirkomis. Savo ruožtu tokie tyrimai leistų prognozuoti, kaip Visata atrodė per pirmuosius savo egzistavimo tūkstantmečius, kai kosminė aplinka buvo per karšta ir per daug audringa, kad galėtų susidaryti mums pažįstama materija.
