JAV mokslininkai, remdamiesi naujausiais tyrimais, teigia, kad pirštai anksčiau nei smegenys pastebi ir įvertina klaidas.
Mokslininkų grupei vadovavo profesorius Gordonas Loganas iš Vanderbilt universiteto (Tenesio valstija, JAV).
Tyrime dalyvavo 22 patyrę tekstų rinkėjai. Pastebėta, kad jų pirštai „žinojo, kada spausdinant buvo padaryta klaida, nors smegenys klaidos nepastebėjo“.
Pirmoje tyrimo dalyje ekrane pasirodydavo žodis, kurį reikėjo perspausdinti kiek žemiau.
6 proc. žodžių, kurie tyčia buvo parašyti su rašybos klaidomis, tyrimo dalyviai perspausdino be klaidų.
Mokslininkai taip pat ištaisė 45 proc. klaidingai tyrimo dalyvių atspausdintų žodžių, tačiau jiems to nepasakė. Vėliau tyrimo dalyviai turėjo įvertinti, kaip jiems sekėsi. Jie prisiėmė atsakomybę dėl 70 proc. „savo“ klaidų ir dėl 90 proc. tų žodžių, kuriuos slapta ištaisė mokslininkai.
Pastebėta, kad tyrimo dalyviui įvėlus klaidą, pirštų judesiai iškart sulėtėdavo. Net jei klaida labai greitai buvo ištaisyta tyrimo dalyviui nespėjus pamatyti klaidos.
Taip pat pastebėta, kad mokslininkams specialiai įvėlus klaidą į spausdinamą žodį, pirštų judesiai nė kiek nesulėtėdavo. Judesiai nesulėtėdavo ir ekrane pamačius klaidingai užrašytą žodį, nes perspausdintas žodis buvo užrašytas be klaidų.
Tad mokslininkai išskyrė dvi smegenų sritis, atsakingas už klaidų pastebėjimą. Viena jų pastebi klaidas ekrane ir suranda, anot to žmogaus, taisyklingą variantą. Kita sritis veikia labiau nesąmoningai – ji klaidas nustato pagal informaciją, siunčiamą iš pirštų. Tokiu atveju visai nesvarbu, ar žodis ekrane užrašytas su klaidomis ar be jų – jau yra žinoma, ar spausdintojas žodį užrašė su klaidomis ar be ir atitinkamai pagal tai automatiškai pirštų judesiai sulėtėja arba ne.
Manoma, kad šis tyrimas leis kitomis akimis pažvelgti į galimybes mokytis muzikos, kalbėti ar net vaikščioti.
Tyrimas publikuotas žurnale „Science“.
Paieška archyve
