Mėnulyje gali būti daugiau vandens nei manyta

Mėnulyje gali būti šimtą kartų daugiau vandens nei manyta iki šiol, tvirtina amerikos mokslininkai.

JAV mokslininkų vadovaujama komanda ištyrė mineralą apatitą, aptiktą Mėnulio uolienose, kurią į Žemę pargabeno „Apollo“ misijos, bei Mėnulio meteorite, rastame Šiaurės Afrikoje, praneša BBC.

Mokslininkai nustatė, kad Mėnulio mineraluose vandens yra mažiausiai 100 kartų daugiau nei manyta iki šiol. Naujojo tyrimo duomenys paskelbti žurnale PNAS.

Ši mokslininkų komanda – viena iš keleto, ieškančių vandens buvimo Mėnulyje įrodymų, ir užuominų, kaip jis ten pateko.

Tyrimo vadovas Francis McCubbinas iš Carnegie mokslo institucijos teigė, kad vandens kiekis Mėnulyje svyruoja nuo 64 dalių iš milijardo iki 5 dalių iš milijono.

„Tai maždaug 2,5 karto didesnis tūris nei Didžiuosiuose ežeruose. Arba, jei vandenį, esantį Mėnulio uolienose, perkeltume ant paviršiaus, jis pasidengtų maždaug metro storio vandens sluoksniu“, – teigė jis.

Mokslininkai aiškina, kad Mėnulis greičiausiai susiformavo tuomet, kai Marso dydžio kosminis kūnas maždaug prieš 4,5 mlrd. metų susidūrė su Žeme.

Aukštos energijos susidūrimas sukūrė išsilydžiusių nuolaužų, kurios galiausiai atvėsdamos suformavo vienintelį gamtinį mūsų planetos palydovą.

Tuomet, anot F. McCubbino, Mėnulyje buvo magmos vandenynas. Magmoje buvo vandens, kuris „ugnies fontanais“ išsiveržė į Mėnulio paviršių. Didžioji dalis šio vandens per ugnikalnių aktyvumo laikotarpį išgaravo, tačiau dalis liko.

„Mėgstu naudoti analogiją, kai kas nors bando pagaminti nealkoholinį alų. Tačiau bet kuriuo atveju, kažkiek alkoholio vis tiek lieka“, – aiškino mokslininkas.

Po to, kai „Apollo“ kosminės misijos praėjusio amžiaus septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose į Žemę pargabeno daug Mėnulio uolienų pavyzdžių, mokslininkai daug metų praleido juos tyrinėdami ir ieškodami vandens.

Pirmiausia jie nusprendė, kad Mėnulyje vandens nėra, tačiau šiai teorijai iššūkis mestas 2008 metais, kai JAV mokslininkai, naudodami antrinių jonų masių spektrometrijos metodą, Mėnulio vulkaniniuose stikluose, į žvirgždą panašiuose uolienose, Mėnulio paviršiuje atsirandančiuose po vulkanų išsiveržimo, aptiko vandens buvimo įrodymų.

Tai buvo svarbus atradimas, nors aptikto vandens kiekiai nebuvo dideli. Nepaisant to, mokslininkai tvirtino, kad jų tyrimas pateikė duomenų apie tai, iš kur Mėnulyje vanduo atsirado, tvirtindami, kad jis yra „tenykštis“.

Šiais metais Indijos erdvėlaivyje „ Chandrayaan-1“ sumontuotas eksperimentinis radaras Mėnulio šiaurės ašigalyje aptiko didelius suledėjusio vandens telkinius.

Naujausiame tyrime F. McCubbinas ir jo kolegos, naudodami antrinių jonų masių spektrometrijos metodą, dar kartą ištyrė „Apollo“ pargabentus mėginius, tačiau šį kartą jie tyrė vienintelius mineralus, turinčius vandens, – apatitus.

Šis mineralas – svarbi dantų emalio ir kaulų sudedamoji dalis. Kaip aiškina F. McCubbinas, jis turi daugiau galimybių išlaikyti vandenį nei vulkaninis stiklas.

Mokslininkai tyrinėjo hidroksilą (OH) – apatito sudedamąją cheminę medžiagą, susidedančią iš vieno deguonies atomo ir vieno atomo vandenilio.

Šiuos matavimus mokslininkai papildė modeliais, tiriančiais, kaip medžiaga kristalizavosi Mėnuliui vėstant. Komanda nustatė, kad Mėnulio viduje yra mažiausiai 100 kartų daugiau vandens nei anksčiau manyta. Visas vanduo slypi Mėnulio mineraluose.

Panašų, bet atskirą tyrimą atlieka Lawrence`as Tayloras iš Tenerio universiteto JAV.

Anot jo, jis su kolega Jimu Greenwoodu iš Wesleyan universiteto Konektikute taip pat išvystė alternatyvią teoriją, paaiškinančią, kaip vanduo atsirado Mėnulyje.

„Mes manome, kad tai taip pat galėtų būti kometų įtaka“, – teigė L. Tayloras.

Anot jo, Mėnulio formavimosi metu aplink skriejo daugybė planetų, kurios prieš 4,5 mlrd. metų „susidūrė su mažu, gimstančiu Mėnuliu“.

Kai kurie mokslininkai kometas vadina „purvinais ledkalniais“, nes jose randama daugiausiai ledo, o taip pat kitų uolienų, dirvožemio ir dujų.

„Tad galbūt pro šalį skriejo daugybė kometų nuolaužų ir kai šie „purvini ledkalniai“ atakavo Mėnulį, jie atgabeno daugybę vandens. Tuomet išorinė Mėnulio dalis buvo išsilydžiusi, tai buvo magmos vandenynas, taigi kometos buvo inkorporuotos į Žemės palydovo cheminę sudėtį“, – aiškino mokslininkas.