Londono šv. Jokūbo (angl. st. James) rūmus supančiose gatvėse įsikūrę gausybė džentelmenų klubų, o viena jų šiais metais žymi 350 metų jubiliejų.
Tačiau minimas klubas – ne tik bendraminčių susitikimo vieta, tai bendrija, padėjusi pamatus šiuolaikiniam mokslui, rašo „The Economist“.
Pirmaisiais Karališkosios draugijos nariais tapo XVII amžiuje gyvenusio valstybės veikėjo ir filosofo Francis Bacono, teigusio, jog žinias galima gauti eksperimentuose patikrinant idėjas, sekėjai. Drėgną ir tamsą 1660 metų lapkričio naktį dešimtys jų susirinko pasiklausyti 28 metų astronomo Christopherio Wreno, vėliau tapusiu šv. Pauliaus katedrą suprojektavusiu architektu, paskaitos. Įkvėpti šio įvykio, jie sutarė susirinkti kiekvieną savaitę ir aptarti mokslinius klausimus, stebėti grupės narių atliekamus eksperimentus.
1666 metais įkurta Prancūzijos mokslų akademija netapo dideliu varžovu. Amerikos mokslo pažangos asociacija neatsirado iki pat 1848 metų. Pirmąją Karališkosios draugijos veiklos atsakaitą, išleistą 1667 metais puošė frontispisas, kuriame pavaizduotas draugijai karališkąsias teises suteikęs Čarlzas II, jo kairėje – F. Baconas, o dešinėje – draugijos pirmasis prezidentas.
Isaacas Newtonas, apibrėžęs traukos dėsnius, 1703 metais tapo pirmuoju Karališkosios draugijos prezidentu. Jos nariai (narystė kasmet suteikiama ne daugiau kaip 44 iškiliems britų mokslininkams ir ne daugiau kaip 8 užsieniečiams) ir toliau laimi Nobelio prizus. Iš 1,3 tūkst. gyvenančių draugijos narių, 74 yra Nobelio premijos laureatai. Dar prieš tokiems apdovanojimams atsirandant, daugelis jų vertų mokslininkų buvo Karališkosios draugijos nariais: Michaelas Faraday`us, atradęs elektromagnetinę indukciją, Charlesas Darwinas, sukūręs evoliucijos teoriją, Williamas Thomsonas, suformulavęs du pirmuosius termodinamikos dėsnius.
Karališkosios draugijos jubiliejus bus pažymėtas įvairiais renginiais. Britanijos nacionalinis transliuotojas BBC šiai progai skyrė specialių mokslui skirtų laidų ciklą, truksiantį ištisus metus, populiarus amerikiečių rašytojas išleido mokslo istorijai skirtą knygą, nušviečiančią ir draugijos vaidmenį. Britų muziejus rengs paskaitas apie tai, kaip mokslas prisidėjo prie dalykų, kurie jame pristatomi.
Pati Karališkoji draugija rengs festivalį, apibūdinamą kaip „didžiulį ir nuostabų džiaugsmo ir mokslo gyvybingumo, jo svarbos visuomenei ir kultūrai, jo įtakos formuojant tai, kuo mes esame ir kuo tapsime, šventimą“.
