Mokslininkams pavyko sukurti molekulinį „jungiklį“, kuriuo galima paralyžiuoti gyvūnus juos paprasčiausiai apšvitinus ultravioletine šviesa. Kol kas eksperimentai atlikti tik su mikroskopiniais nematodais - šie išlikdavo sustingę net nutraukus švitinimą, o normalią būseną atgaudavo juos apšvietus paprasta šviesa.
Mokslininkai permatomus kirminus primaitino šviesai jautria medžiaga, kurią atradimo autoriai pavadino „fotojungikliu“. Cheminis medžiagos pavadinimas yra ditieniletenas (angl. dithienylethene). Apšvitinus medžiagos molekules ultravioletine šviesa, jos įgauna mėlyną spalvą, o kirminai suparalyžiuojami. Panaudojant regimojo diapazono šviesą, chemikalas tampa bespalviu, o paralyžiaus būsena išnyksta.
©American Chemical Society
Kol kas neaišku, kaip šis cheminis jungiklis sukelia paralyžių, tačiau tyrimą atlikę Simon Frazer universiteto (Burnaby, Kanada) medžiagų mokslo specialistas Neil'as Branda kartu su savo kolegomis mano, jog molekulei tapus „mėlyna“, jos struktūra uždaro metabolinius gyvūno kanalus, kurie yra atsakingi už organizmo aprūpinimą energija. Atsižvelgiant į sumaitinto „fotojungiklio“ kiekį buvo stebimi skirtingi paralyžiaus pasireiškimo lygiai. Jei suvartojamas kiekis būdavo pernelyg didelis, šviesa apšvitinti kirminai žūdavo. Neil'as Branda teigia, jog lygiai tas pats chemikalas žmonėms greičiausiai darytų visiškai kitą poveikį. „Pirmiausia tektu suvartoti didžiulį šios medžiagos kiekį“, - aiškina mokslininkas. „Jei jums tai pavyktų, apšvitinus ultravioletu ląstelių veikla sustotų, o tai jas galiausiai nužudytų. Paralyžius daugeliu atvejų yra tik tarpinė stotelė tarp gyvenimo ir mirties“. Tačiau jis taip pat priduria, jog toks „fotojungiklis“ ateityje gali būti pritaikytas medicinoje.
Kiti mokslininkai tiria šviesa aktyvuojamų terapijos metodų galimybę. Pavyzdžiui, tam tikro bangos ilgio šviesa iš principo galėtų suaktyvuoti į tam tikrą žmogaus organizmo vietą patekusias mikroskopines kapsules, iš kurių būtų išleidžiami vėžį naikinantys agentai. Gydytojams tereiktų nurodyti, kada tokiems vaistams suveikti, sumažinant potencialią žalą likusiam kūnui. Vienintelė problema - būtina užtikrinti metodo patikimumą, kad kapsulės nesuirtų ten, kur to visiškai nereikia. Jei Neil'ui Branda ir ko komandai pavyktų sukurti šviesa aktyvuojamus vaistus, apskritai nebereikėtų jokių kapsulių - vaistai cirkuliuotų kartu su krauju iki pat jų aktyvavimo momento.
