Šiandieninėje Visatoje galaktikos spiečiuose atrodo kitaip nei izoliuotos – jos masyvesnės, lėčiau formuoja žvaigždes ir dažniau yra elipsinės. Tačiau nuo kada aplinka pradėjo daryti tokią įtaką? Galbūt aplinka tapo svarbi tik brandžiuose spiečiuose praėjus bent trims milijardams metų po Didžiojo sprogimo? O gal svarbesnė buvo ir anksčiau, protospiečiuose?
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Dabar astronomai parodė, kad aplinkos poveikis buvo juntamas jau tada, kai Visatai buvo vos 1,2 milijardo metų. „Subaru“ kosminio teleskopo plačiojo lauko kamera aptiko masyvų protospiečių COSMOS lauke, anksčiau stebėtame su „James Webb“.
Spiečius matomas iš 12,5 milijardų metų senumo praeities. Jis pavadintas Loktaku, pagal ežerą Manipure, Indijoje, dėl jo struktūros, primenančios plaukiojančias salas. Jį sudaro keturios galaktikų koncentracijos, sujungtos į vieną struktūrą, išsidėsčiusią apie 65 × 36 kvadratinių megaparsekų plote; palyginimui atstumas iki Andromedos yra apie 0,8 megaparseko. Tankiausioje srityje galaktikų paviršinis tankis keturis kartus viršija kosminį vidurkį.
Tyrėjai panaudojo „Webb“ teleskopo infraraudonuosius vaizdus, kad palygintų protospiečiaus ir lauko galaktikas toje pačioje kosminėje epochoje. Ultravioletinėje šviesoje, kuri rodo aktyvios žvaigždėdaros regionus, dydžių skirtumų nerasta. Tačiau optinėje šviesoje, atspindinčioje bendrą anksčiau susidariusių žvaigždžių pasiskirstymą, protospiečiaus galaktikos buvo vidutiniškai apie 40 procentų didesnės. Tai reiškia, kad žvaigždėdaros procesai vyko panašiai, tačiau tankioje aplinkoje galaktikos anksčiau ir greičiau sukaupė išorines žvaigždžių struktūras – galbūt dėl potvyninių sąveikų su kaimynėmis.
Šis nuo bangos ilgio priklausomas aplinkos pėdsakas yra vienas ankstyviausių kada nors stebėtų: jis parodo, kad galaktikų likimą lemia ne tik jų vidinės savybės, bet ir gyvenamoji vieta, ir kad tai prasideda pačiuose pirmuosiuose kosminės istorijos puslapiuose.
Tyrimo rezultatai publikuojami „The Astrophysical Journal Letters“.
