Venerą gaubia amžinas storas sieros rūgšties debesų sluoksnis. Jis sukasi apie 60 kartų greičiau nei pati planeta. 2016 metais Japonijos zondas „Akatsuki“ šiuose debesyse aptiko dar vieną neįprastą reiškinį: milžinišką atmosferinę bangą, kurios frontas eina iš šiaurės į pietus ir siekia apie 6 000 kilometrų.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Ties planetos pusiauju banga aplink Venerą apskrieja per kelias Žemės paras. Kaip ši banga atsiranda ir kuo ji siejasi su debesimis, buvo mįslė. Dabar mokslininkai rado paaiškinimą – tai milžiniškas, didžiausias Saulės sistemoje, hidraulinis šuolis.
Hidraulinį šuolį galima pamatyti tiesiog virtuvės kriauklėje: kai iš čiaupo krentantis vanduo atsimuša į dubenį, jis iš pradžių teka į šalis greitai ir sudaro ploną gana lygų sluoksnį, bet po tam tikro atstumo sulėtėja ir tampa gilesnis bei ne toks tvarkingas.
Tyrėjai pasitelkė skaitmeninius modelius ir parodė, kas Veneros atmosferoje panašus procesas vyksta visos planetos mastu. Apatiniame ir vidutiniame debesų sluoksniuose į rytus judanti planetinė banga staiga tampa nestabili, vėjo greitis jos atžvilgiu sumažėja ir susidaro stiprus lokalizuotas kylantis srautas. Jis pakelia sieros rūgšties garus aukščiau į atmosferą, kur jie kondensuojasi į masyvų debesų sluoksnį. Vis atsinaujinantys debesys irgi atrodo kaip banga, kurią ir matė „Akatsuki“.
Skaitmeninis modelis taip pat atskleidė, kad šis procesas padeda palaikyti pačią Veneros atmosferos superrotaciją. Žemutinė banga yra gana masyvi, jos judesio kiekis per hidraulinį šuolį perduodamas viduriniam ir aukštesniam srautams. Susidarę debesys savo ruožtu keičia atmosferos šilumines ir dinamines savybes, palengvindami naujus hidraulinius šuolius. Taip susidaro stiprinantis grįžtamasis ryšys tarp debesų ir atmosferos dinamikos.
Nors tai pirmasis tokio masto hidraulinis šuolis, stebėtas kitoje planetoje, panaši fizika tam tikromis sąlygomis gali veikti ir Marso atmosferoje bei įvairiose egzoplanetose, taigi atradimas padės ir daugelio kitų sistemų tyrimams.
