Artimiausia Saulei žvaigždė, Kentauro Proksima, yra vos 1,3 parsekų atstumu nuo mūsų, o aplink ją skrieja bent viena egzoplaneta gyvybinėje zonoje – Proksima b. Visgi šis atstumas yra 250 tūkstančių kartų didesnis, nei tarp Žemės ir Saulės, tad šiuolaikiniams erdvėlaiviams jį įveikti prireiktų dešimčių tūkstantmečių. Visgi yra bent jau teorinis būdas pasiekti šią žvaigždę dar šiame šimtmetyje – pikozondai su lazerinėmis burėmis.
 Kentauro proksima. „Wikimedia“ nuotr. |
|---|
Idėja tokia: galingi Žemėje ar orbitoje įrengti lazeriai pagreitina mažyčius, vos gramų masės, erdvėlaivius su šviesos burėmis iki reikšmingos dalies šviesos greičio. Erdvėlaiviams nereikia nei kuro, nei variklio. Iki Kentauro Proksimos jie nuskristų per kelis dešimtmečius; tiesa, ten nesustotų, o praskrietų pro sistemą per kelias savaites.
Naujame tyrime detaliai nagrinėjama, kokius mokslinius rezultatus galėtų duoti tokia misija. Misija būtų paremta ne vienu erdvėlaiviu, o spiečiumi mažyčių kosminių laivų, kurių kiekvienas turi vos vieną instrumentą – mažą skaitmeninę kamerą. Pavienis aparatas gautų labai ribotus duomenis, tačiau kaip spiečius jie veiktų kartu ir papildytų vienas kitą. Vos kelių šimtų narių, išgyvenusių kelionę, spiečius, išsidėstęs per 100 000 kilometrų, užtikrintų, kad bent keli pikozondai praskrietų arčiau nei 10 000 kilometrų atstumu nuo Proksimos b. Tai leistų pasiekti maždaug 20 metrų skyrą, kurios pakaktų net ir gana smulkiems paviršiaus dariniams išskirti.
Artėdamos prie planetos kameros fiksuotų iki milijono vaizdų per sekundę ir sukauptų terabaitus duomenų. Kadangi persiųsti viską tarpžvaigždiniu atstumu neįmanoma, spiečius turėtų pats, pasitelkęs dirbtinį intelektą, atrinkti svarbiausius duomenis.
Spiečius galėtų ne tik fotografuoti, bet ir atlikti spektroskopinius matavimus, kurie leistų ieškoti biosignalų ar net technosignalų Proksimos b atmosferoje, jei tokia egzistuoja. Kai kurie nariai galėtų net patekti į planetos atmosferą arba atsitrenkti į paviršių, o kiti stebėtų smūgio blyksnius ir taip nustatytų paviršiaus sudėtį.
Tiesa, iššūkių netrūksta: navigacija be motininio laivo, spiečiaus sinchronizacija ir duomenų atranka yra sudėtingi uždaviniai. Tačiau autoriai pabrėžia, kad gramų masės tarpžvaigždiniai zondai, stumiami lazerio šviesos, greičiausiai yra vienintelė technologija, galinti pasiekti kitą žvaigždę šiame šimtmetyje.
Tyrimo rezultatai „arXiv“.
