Bevielių tinklų išplitimas ir kompaktiškų duomenų kaupiklių egzistavimas žymiai sumažino optinių diskų populiarumą, o iki praėjusių metų gruodžio mėnesį su jais dar puikiai kovoja ir kieti diskai, kurie tuo metu siūlė patrauklų 1 GB duomenų talpos ir kainos santykį.
Vis tik kaip jau prisimename, NAND „Flash“ atminties mikroschemų mada neaplenkė ir optinių diskų segmento: kompanija „Hitachi-LG“ savo laiku siūlė optinių diskų įrenginį su SSD kaupikliu, o visa tai buvo siūloma naudoti nešiojamuose kompiuteriuose, tuo tarpu kompanija „NetDock“ vartotojų teismui buvo pateikusi tokį patį optinį kaupiklį, tik jau jungiamą per USB jungtį. Aišku, čia NAND „Flash“ atmintis buvo skirta ne duomenų spartinimui, norint greičiau įrašyti optinę laikmeną, o kaip įrenginys duomenimis saugoti. Kaip žinia, tokie įrenginiai neprigijo.
Kaip teigia resursas „Tom’s Hardware Guide“, 2008 m. sausio mėnesį „mėlynasis gigantas“ IBM padavė paraišką patentui registruoti, kuris aprašė hibridinį duomenų kaupiklį: optinis diskas buvo papildytas NAND „Flash“ mikroschema. Kompanijos inžinieriai manė, jog ši atmintis galėtų tarnauti nuolat keičiamai informacijai įrašyti, pavyzdžiui, kompiuterinio žaidimo progresui įrašyti.
Esant reikalui, jei tik diskas būdavo subraižomas mechaniškai arba kitokiu būdu taptų nenuskaitomas, mikroschema galėtų būti išimama ir įdėta į kitą diską. Akivaizdu, jog tuomet technologijos neleido prasimušti į rinką tokiems optiniams diskams dėl gana didelės NAND „Flash“ mikroschemų kainos. Dabar gi tokio išradimo aktualumas taip pat abejotinas, kadangi kuo toliau, tuo rečiau šiais visuotiniais mobilizacijos laikais naudojami tiek patys optiniai įrenginiai, tiek ir optiniai diskai.
Paieška archyve
