Šiuo metu pasaulyje dirbtinio intelekto (toliau – DI) tema yra viena aktualiausių, kai kalbama apie įrankius, padedančius įvykdyti įvairias darbines užduotis įvairiose profesinėse veiklose – įskaitant ir teisę, kur DI jau taikomas analizuojant dokumentus ar generuojant tekstus, tačiau vis dar daro klaidų ir nėra pakankamai tikslus, kad galėtų veikti be žmogaus priežiūros.
Asociatyvi DU sugeneruota „Pixabay“ nuotr.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) neseniai paskelbė svarbią naujovę – baudžiamosiose bylose teikiamuose kasaciniuose skunduose – privaloma atskleisti, jei dokumento rengimui buvo naudotas generatyvinis dirbtinis intelektas.
Teismo rekomendacijose nurodoma, kad kai kasaciniam teismui teikiamas kasacinis skundas ar jo dalis rengiami naudojantis generatyvinio dirbtinio intelekto įrankiais, toks faktas turėtų būti išviešinamas dokumento pradžioje ar pabaigoje pažymint, kad kasaciniam teismui teikiamas kasacinis skundas ar jo dalis parengti generatyvinio dirbtinio intelekto pagalba, o jo turinys buvo atidžiai patikrintas kasacinį skundą parengusio ar teikiančio asmens.
Iš to galima daryti išvadą, kad teisininkai siekia žengti koja kojon su technologine pažanga, nes pripažįsta DI pagalba rengiamus dokumentus, tačiau, kol kas šis įrankis dar nepateisina visų lūkesčių dėl daromų klaidų. Todėl, teisininkams dar teks palaukti nepriekaištingos DI pagalbos savo veikloje, juolab, kad klaidos teisėje gali kainuoti labai brangiai.
Ar sulaukę „neklystančio“ DI, teisės specialistai bus apskritai reikalingi?
Čia norėtųsi paminėti vieną mintį iš teismų praktikos – šiuolaikinė teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo ar kito teisės akto skyrimu, pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas ar kitas teisės aktas. Vien formalus įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų taikymas gali nulemti teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas, todėl turi būti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas. Tokiu atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai.
Taigi, teisė ir teisingumas nėra tik formalus teisės aktų taikymo procesas, o yra teisingumo siekimas, kuriam nepakanka vien formalių ir sausų teisinių argumentų, jeigu jie prasilenkia su teisingumo jausmu.
Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Dainius Antanaitis
