Tiltų statytojai – laikykitės: jūsų darbui iškilo grėsmė. Šveicarijos federalinio technologijų instituto (ETH Zurich) mokslininkai prie kelių dronais vadinamų skraidyklių pritvirtino lengvų, bet tvirtų virvių rites ir paspaudė mygtuką „Go“. O tada bepiločiai skraidantys aparatai iš virvių sumezgė tokį tvirtą tiltą, kad tie patys mokslininkai nebijojo juo praeiti, rašo singularityhub.com.
Šis eksperimentas – tik dalis didesnės eksperimentų grupės, kurios bendras tikslas yra automatizuoti didelių struktūrų statybą. Pavyzdžiui, esama mokslininkų, kurie jau daugelį metų tobulina namų statybos 3D spausdinimo būdu metodus. Kiti mokslininkai kuria robotus-mūrininkus. Treti bepilotėmis skriadyklėmis transportuoja įmagnetintus statramsčius.
Konkrečiai šiuo atveju mokslininkai nusprendė, kad statybinės medžiagos vaidmenį puikiai atliks ir virvės, nes, bent jau kol kas, dronų keliamoji galia yra griežtai ribota. Be to, sunkių modulinių statybinių medžiagų transportavimui reikalingas kur kas didesnis judesių tikslumas. Bet už tai dronai pasižymi ypatingu privalumu – jie gali dirbti ir tada, kai po jais nėra tvirto paviršiaus.
Koks yra šio eksperimento rezultatų pritaikymo realioje aplinkoje scenarijus? Idealiu atveju – laukinės gamtos fotografas, prasikapojęs kelią pro džiungles atsimuša į gilų ir neperšokamą plyšį. Tačiau kelio aplink šį plyši jis neieško, o iš kuprinės išsitraukia kelis dronus-tiltų statybininkus, ramiai atsisėda ant žemės ir palaukia, kol prieš jo akis tarsi pasakoje atsiranda tiltas. Nors, savaime suprantama, pritaikymo galimybių galima prigalvoti ir daugiau. Deja, idealus atvejis ir realybė – skirtingi dalykai.
Šiuo atveju mokslininkai kaip atramas tiltui statyti panaudojo plienine pastolių konstrukcijas. Tai – ne medžiai, kurų tvirtumas ir kamieno bei šakų kampai yra neprognozuojami. Be to, svarbus ir pozicijos stebėjimo klausimas. Laboratorijos aplinkoje dronų pozicija koreguojama remiantis labai tikslios padėties stebėjimo sistemos duomenimis, kad skraidantys aparatai galėtų orientuotis aplinkoje ir neatsimuštų vienas į kitą, į pastolius ir neįsipainiotų į virves. Ir negalima pamiršti, kad energija – tai baigtinis išteklius. Ypač – skraidančiuose aparatuose.
Bepiločių skraidyklių skrydžio laikas yra ribojamas akumuliatoriaus talpos. O nuo to priklauso ir norimo statyti tilpto sudėtingumas bei patikimumas. O jeigu tyrinėjate teritorijas, kurios net žemėlapyje dorai nepažymėtos – sėkmės ieškant patikimo energijos šaltinio akumuliatoriams įkrauti – ypač jeigu dangus apsiniaukęs Bet jeigu mokslininkams pavyks išspręsti šias logistikos problemas, jie galės savo eksperimentus perkelti į lauką. Ir kas žino – gal kada nors iš tikrųjų jie pasitarnaus džiunglėse?
