Ar pasitikėtumėte Rusijos, Kinijos, Tadžikistano ir Uzbekistano siūlymais dėl tarptautinio informacijos apsaugos internete kodekso? 66-ojoje Jungtinių Tautų Generalinės asamblėjos sesijoje Niujorke, Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), šios šalys pristatė Informacijos sklaidos ir telekomunikacijų sistemos patobulinimus, skirtus tarptautiniam saugumui užtikrinti.
Informacijos apsaugos internete, kaip tvirtina jį parengusios šalys, kodeksas nesiūlomas kaip privalomas dokumentas: remtis kodekso normomis, ar ne, priklausytų nuo valstybių noro. Tačiau aišku yra viena – jei šis dokumentas būtų priimtas, valstybių vadovai ir politikai įgytų teisę kištis į interneto turinio kūrimo procesus: dokumento preambulėje rašoma, kad „valstybės turi teisę reguliuoti viešai internete skelbiamą turinį.“ Siūloma, jog apriboti turinį internete šalis galėtų gerbdama ir saugodama žmogaus teises ir pagrindines laisves.
Dokumentą pasirašiusios šalys turėtų teisę „pažaboti informacijos, skatinančios terorizmą, separatizmą, ekstremizmą, srautus“. Didžiausia bėda ta, kad būtų galima apriboti ir šalių politiniam, ekonomikos, socialiniam stabilumui, taip pat – dvasinei ir kultūros aplinkai kenkiančią informaciją.
Kodeksą siūlančios valstybės jo priėmimą laikytų „parama kovai su nusikalstamumu ir teroristine veikla“. Teigiama, jog jį priėmusios valstybės pačios nesinaudotų internetu priešiškumo ar agresijos aktams skatinti.
Vyriausybės, motyvuodamos atsakomybe reguliuoti internete viešai skleidžiamą informaciją, įsipareigotų nustatyti informacijos skleidimo internete normas visoms institucijoms, net privačioms ryšių su visuomene agentūroms.
Beje, kodekse tarp reguliuojančiųjų institucijų neminima nei Interneto kūrimo darbo grupė IETF (Internet Engineering Task Force), nei Interneto adresų sistemą reguliuojanti organizacija ICANN (The Internet Corporation for Assigned Names and Numbers), nei verslo ir visuomenės atstovus vienijanti, jų interesams atstovaujanti organizacija.
JAV Sirakūzų universiteto profesorius ir Interneto valdymo ekspertas Martinas Muelleris pasakojo apie tokių kodeksų pavojus: „Viename skirsnių galima suprasti, jog kiekviena valstybė įgis cenzūros teisę ir net galės blokuoti kitų valstybių skelbiamą turinį, riboti tarpkultūrinę komunikaciją net nenurodydama priežasties.“ Jis klausė, kaip tada turėtų vykti socialiniame tinkle „Facebook“ prasidėjusi mobilizacija prieš diktatorius, arba kaip disidentai turėtų rašyti savo tinklaraščius.
M. Muellerio nuomone, argumentas – „bandoma pakenkti dvasinei ir kultūros aplinkai“ – bus naudojamas filtruojant kiekvieną, nenaudingą ar net nepatinkančią šalies vyriausybei, nuomonę. Pavyzdžiui, remiantis juo, galima sustabdyti užsienio kultūrinių industrijų plėtrą šalyje, saugant savąsias.
Šis kodeksas, pasak M. Muellerio, yra tik dar vienas bandymas perkelti teritorinio suverenumo principus į internetą, nors internetas – tam nepritaikyta terpė. Profesorius įsitikinęs, kad JT tikrai neratifikuos šio kodekso, bandančio pasaulinį interneto tinklą padalyti ir uždaryti į mažas nacionalines dėželes.
Paieška archyve
