Stipri Saulės audra ne tik pridarytų žalos Žemės infrastruktūrai, bet ir paliktų tiek radiacijos, kad ši daugybę metų gadintų palydovus.
Kai Saulė Žemės link išmeta masyvų įelektrintų dalelių debesį, šis gali pažeisti elektros tiekimą ir sugadinti palydovų elektroninę įrangą. Tačiau tai dar ne viskas. Nauji skaičiavimai leidžia manyti, kad didžiulė Saulės audra žemojoje Žemės orbitoje galėtų sukurti išliekančią radiacijos problemą, dešimtmetį gadinsiančią palydovus, praneša NewScientist.com.
Tokia audra sunaikintų natūralią nuo radiacijos saugančią užtvarą – krūvį turinčių dalelių debesį, vadinamą plazma, kuris paprastai supa Žemę. Jis driekiasi keturis kartus toliau nei Žemės spindulys.
Gana didelis plazmos tankis debesyje neleidžia susiformuoti elektromagnetinėms bangoms, kurios priešingu atveju labai įgreitintų elektronus, paversdamos juos tam tikra radiacijos forma. Tai riboja radiacijos kiekį dviejuose arčiausiai Žemės esančiose ir ją supančiose radiacijos juostuose.
Tačiau Saulės išsiveržimai gali debesį sunaikinti. 2003 metų spalį stiprus Saulės išsiveržimas debesį sumažino perpus. Jei pasikartotų 1859 metais buvęs išsiveržimas, o to galima tikėtis, debesis būtų beveik visiškai sunaikintas.
Yuri Shpritso iš Kalifornijos universiteto Los Andžele vadovaujama komanda simuliavo, kaip tokia smarki audra paveiktų radiaciją aplink Žemę.
Mokslininkai nustatė, kad jei debesies nebūtų, elektromagnetinės bangos Žemės vidinėje radiacijos juostoje įgreitintų didelius elektronų kiekius, taigi ten radiacija smarkiai išaugtų. Vidinė radiacijos juosta tankiausia maždaug 3 tūkst. kilometrų aukštyje virš Žemės pusiaujo, o tai aukščiau nei žemoji Žemės orbita. Tačiau juosta Žemę tampriau apglėbia virš aukštesnių platumų regionų, iš dalies uždengdama palydovus žemoje Žemės orbitoje.
Dėl greitėjančių elektronų palydovo elektronikoje gali pradėti kauptis elektros krūvis, galintis sukelti iškrovas ir padaryti žalos. Greitėjančių elektronų padaugėjimas labai smarkiai sumažintų įprasto palydovo gyvavimo trukmę, skaičiuoja tyrėjai.
Anot jų, naikinanti radiacija, besisukdama aplink Žemės magnetinio lauko linijas, gali užsilikti ilgą laiką. 1962 metais JAV kosmose atliktas branduolinis bandymas žemąją Žemės orbitą užtvindė radiacija, kuri ten išsilaikė dešimtmetį ir greičiausiai sunaikino keletą palydovų.
Anot Y. Shpritso, padėti galėtų storesni metaliniai palydovų elektronikos gaubtai. Ilgai išliekanti radiacija taip pat keltų pavojų astronautams ir Tarptautinės kosminės stoties elektronikai.
