Japonijos greitųjų traukinių geležinkelių tinklas „Šinkansen“ garsėja punktualumu ir greičiu. Šie daugiau nei 300 km/val. greičiu lekiantys traukiniai padarė didelę įtaką Japonijos kultūrai ir ekonomikai. Bet ar žinojote, kad šie patys traukiniai yra sandarūs kaip lėktuvai, o ir bėgiai ne visur vienodi?
„Šinkansen“ traukiniai rieda standartinių matmenų bėgiais, tačiau jų konstrukcija nėra tokia jau paprasta. Šį geležinkelį sudaro ilgos vientisos suvirintos bėgių sijos. Žinoma, čia taip pat yra specialios jungtys, kurios leidžia įkaitusiems metaliniams bėgiams išsiplėsti. Siūlės suvirinamos todėl, kad taip galima sumažinti trintį ir vibracijas. Tokie bėgiai brangesni, bet, kaip jau minėta, „Šinkansen“ yra vienas iš ekonomikos variklių, todėl didesnės išlaidos atsiperka. Juolab, kad virintiems bėgiams įprastai reikia mažiau priežiūros.
Aerodinaminiai pakeitimai dabar yra skirti triukšmo mažinimui
© Toshinori baba | commons.wikimedia.org
Įdomu tai, kad ne visi „Šinkansen“ bėgiai vienodi. Daugelyje vietų bėgiai nutiesti ant skaldos pagrindo. Nemažai žmonių nustemba sužinoję, kad „Šinkansen“ bėgiai nedaug kuo skiriasi nuo tradicinių, tačiau šie traukiniai yra labai lengvi ir palyginti nedideli, todėl sistemos linijos tarnauja labai ilgai. Kita vertus, tuneliuose bėgiai tvirtinami prie betoninio pagrindo. Betonas stabilesnis už skaldą, todėl jo sluoksnis – plonesnis. Tad, bėgiai gali būti sumontuoti žemiau ir pats tunelis gali būti žemesnis.
Tačiau čia ir iškyla problema. Didėjant gyventojų tankumui miestuose, per kuriuos rieda „Šinkansen“ traukiniai, daugėja ir protestų dėl triukšmo. Tai yra pagrindinė priežastis, kodėl greitųjų traukinių greitis Japonijoje nedidėja – sunku tilpti į nustatytas triukšmo normas. Labiausiai kenčia gyvenantys prie tunelių.
Važiuodami automobiliu per tunelį, galite pastebėti, kad jo variklio garsas tampa ryškesnis. Tačiau nemanykite, kad traukinių problema yra aidas. Į tunelį įlekiantis traukinys priešais save stumia aukšto slėgio sritį. Nors tunelio galas atviras, oras nespėja taip greitai pasišalinti, todėl yra suspaudžiamas visur apie traukinį. Galiausiai, kai traukinys pasiekia tunelio galą, suspaustas oras staiga išsiplečia tarsi kokia spyruoklė. Pasigirsta sprogimą primenantis garsas.
Šis triukšmas toks stiprus, kad gali išdaužyti aplinkinių namų langus, apgadinti automobilius ar patį traukinį. Kuo greičiau važiuoja traukinys, tuo didesnis garsas pasigirsta. Taigi, „Šinkansen“ traukiniams tenka važiuoti lėčiau. Tiesa, šiuolaikiniai traukiniai yra aptakesni, todėl tokio stipraus triukšmo nebeskleidžia.
Beje, dėl to „Šinkansen“ traukiniai gaminami sandarūs – staiga pasikeitęs oro slėgis lekiant į tunelį keleiviams sukeltų skausmą, o galbūt ir traumas. Nepaisant to, keisti pojūčiai vidinėje ausyje vis tiek nėra tokie jau reti. Padidėjęs oro slėgis aplink traukinį spaudžia jo šonus į vidų, todėl oras ir pačiame traukinyje gali būti šiek tiek suslėgtas.
Taigi, kai dabar diskutuojama apie naujos kartos „Šinkansen“ traukinius, pirmiausia galvojama apie triukšmo mažinimą. Technologijos jau šiandien leistų šiems traukiniams važiuoti gerokai greičiau. Tačiau jų greitis ribojamas būtent dėl triukšmo. Aerodinamikos pakeitimai, ventiliuojami tuneliai ir kiti sprendimai gali padėti išspręsti šią problemą.
Paieška archyve
