Kembridžo universiteto mokslininkai atsigręžė į evoliuciją ir esminius gamtos procesus suderino su robotikos galimybėmis. Eksperimento išvados – stebinančios.
Bandymo procesas buvo ganėtinai primityvus, rašo „IFLScience“. Robotinei rankai duoti nedideli blokeliai, kuriuose integruotas mažas motoras. Tuomet blokeliai klijuojami į vientisą kūrinį taip, kaip robotui-rankai atrodo tinkamiausia. Po to, kai keli blokai yra sujungti, mažasis kūrinys gali žengti į pasaulį, kitaip tariant – judėti stalo paviršiumi. „Robotė mama“ stebi kaip „vaikas“ progresuoja ir įvertina jo kelionės pranašumus ir trūkumus.
Kadangi „robotas vaikas“ ilgainiui praranda veikimo galią, „mamos“ tikslas išanalizuoti tinkamiausią kūrimo būdą, kuris prailgintų mažojo roboto funkcionavimo laiką. „Robotė mama“ turi mokytis iš savo projektavimo klaidų ir kaskart konstruoti tobulesnius „vaikus“.
„Mamos robotės“ kūdikiai formuojami pagal evoliucijos principus. Kiekviena nauja karta tampa progresyvesnė, tačiau pirmenybiniai, paveldimieji bruožai yra perduodami iš pirmosios kartos. Procesas kartojamas be jokios žmogaus pagalbos.
Iš viso mokslininkai atliko penkis eksperimentus, kiekvieno bandymo metu sukurta dešimt kartų. Kiekviena karta turėjo po dešimt kūdikių. Tyrėjai nustatė, kad paskutinės kartos vidutinis judėjimo greitis buvo dvigubai didesnis nei pirmosios kartos. Robotai patyrė „evoliuciją“.
„Natūrali atranka iš esmės yra reprodukcija, įvertinimas, reprodukcija, įvertinimas ir taip be galo. Tai, ir yra ką šis robotas daro – dabar mes galime stebėti rūšies evoliuciją“, – teigia tyrimui vadovavęs daktaras Fumiya Iida.
