Plazminiai televizoriai, dabar jau užleidžiantys vietą LCD ir LED televizoriams, buvo garsūs ne tik vaizdo kokybe, bet ir tuo, kad naudojo nemažai elektros energijos.
Jų technologijos pagrindas – mikrovamzdeliai, pripildyti jonizuotų dujų, bekeičiančių savo spalvą, kai per jas teka elektros srovė.
Ilinojaus universiteto fizikai, vadovaujami profesoriaus Alfredo W. Hublerio, nutarė panaudoti šį principą, tik kiek kitaip, ir gerokai mažesniu masteliu – naudojant nanovamzdelius, juose kaupti elektrinio lauko energiją, panašiai kaip kondensatoriuose.
Hublerio teigimu, tokie akumuliatoriai gali saugoti maždaug dvigubai daugiau energijos nei įprastiniai, ir, kas ne mažiau įdomu, jie tuo pačiu gali saugoti ir skaitmeninę informaciją.
Keturių vakuuminių nanovamzdelių masyvo schema.
Katodai pažymėti žalia spalva, anodai – raudona.
Mėlynos linijos tarp jų vaizduoja elektrinį lauką.
Toks akumuliatorius buvo pavadintas skaitmeniniu kvantiniu maitinimo elementu (angl. digital quantum battery).
Nanovamzdelio ilgis – vos penki nanometrai, ir kiekvienas jų apart elektrinio lauko energijos gali saugoti ir vieną bitą informacijos 0 ar 1, priklausomai nuo to, ar nanovamzdelis yra pakrautas.
Labai panašiai kaip „flash“ atmintis, tik „flash“ atmintyje naudojama labai mažai energijos informacijai įrašyti, o šiame skaitmeniniame kvantiniame maitinimo elemente – atvirkščiai – kiekviename nanovamzdelyje stengiamasi sukaupti maksimaliai įmanomą energijos kiekį.
Nanovamzdelio būseną galima perskaityti jo neiškraunant – ją nustato lauko tranzistorius, esantis vamzdelio sienelėje – taigi kiekvienas jų turi nepriklausomus informacijos ir energijos „vartus“.
Straipsnis apie šiuos maitinimo elementus publikuojamas žurnale Complexity.
