Jei turite vaikų, tikriausiai dažnai nerimaujate, ar jie ne per daug laiko praleidžia prie ekranų. O net jei neturite vaikų, matydami ant suoliukų ar troleibusuose telefone žaidžiančius vaikus ir paauglius, turbūt taip pat pasvarstote, kad jie galėtų užsiimti kažkuo kitu. Tai, kiek laiko vaikai praleidžia internete, yra tikrai svarbu. Bet taip pat svarbu, o kartais net ir svarbiau yra tai, ką jie ten veikia.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Internetas – ir draugas, ir priešas
Darbas „Tele2“ skatina kasdien domėtis technologijomis – apie jas skaityti, rašyti, diskutuoti su kolegomis. Taip pat esu ir trijų vaikų mama, tad namuose turiu tris realius pavyzdžius, kaip vaikai naudojasi virtualia erdve.
Tikrai žinau, kad, visų pirma, internetas yra žiauriai geras dalykas. Mano vaikai kepa fantastiškus braunius iš „TikTok“ rastų receptų ir gauna dešimtukus už asmeninę pažangą mokydamiesi kalbų su „Duolingo“ programėle. Internetu ir su draugais bendrauja, ir naujienas paskaito – telefone dabar telpa visas pasaulis. Su visomis fantastiškomis jo galimybėmis. Ir su visais jo pavojais.
Žinoma, nei patyčios, nei sukčiavimas, nei priekabiavimas, nėra išskirtinai interneto produktas. Visa tai egzistavo ir egzistuoja realybėje. Tačiau kai tai persikelia į virtualią erdvę, tiesiog kraupiai prie mūsų priartėja.
Jūs galite per kelias minutes surasti bet kokią informaciją apie bet ką, tačiau ir apie jus labai greitai ir nesunkiai galima daug faktų sužinoti. Ir apie jūsų vaikus taip pat. Ypač jei esate iš tų tėvų, kurie informacija apie savo vaikus dalinasi nuo pat pirmųjų jų gyvenimo dienų. Statistika paprasta: kuo anksčiau vaikas pradeda naudotis socialiniais tinklais, tuo labiau pažeidžiamas tampa, ir tuo didesnė tikimybė, kad pamatys netinkamą turinį arba susidurs su seksualiniu priekabiavimu dar nesulaukęs pilnametystės.
Priekabiautojai jūsų vaiko kambaryje
Skaičiuojama, kad vaikų internete kasdien tyko daugiau kaip pusė milijono priekabiautojų. Žinoma, kad jie tai daro prisidengę netikrais vaikų ar paauglių profiliais. Ir žinoma, kad jie mėgsta viską, ką mėgsta jūsų vaikas. Ir aišku, kad jie dabar pereina tą pačią situaciją, kaip ir jūsų vaikas, ir jaučiasi taip, kaip jūsų vaikas. Viskas yra tam, kad įgytų vaiko pasitikėjimą, su juo susidraugautų ir ateity geriau galėtų juo manipuliuoti.
Ir visa tai vyksta ne kažkokioje tamsioje, klampioje, nepažįstamoje interneto vietoje. Jei tokia būtų, ją užblokuoti galėtume paprasčiau. JAV institucijų surinkti duomenys rodo, kad 89 proc. priekabiavimo atvejų nutinka virtualiuose pokalbių kambariuose. Viskas vyksta susirašinėjimo funkciją turinčiuose žaidimuose, socialiniuose tinkluose bei kitose platformose, kurias patys naudojame kiekvieną dieną. Viskas vyksta tiesiog jūsų vaiko kambaryje.
Dažniausiai pats pirmas priekabiautojų prašymas būna atsiųsti savo nuotrauką. Jie nebūtinai iškart prašo nuogybių. Su dabartinėmis technologijomis bet kokią medžiagą galima paversti į seksualizuotą turinį ir tai daro ne tik priekabiautojai. Patys vaikai kartais „prisižaidžia“ su dirbtiniu intelektu (DI) ir platina nelegalias savo bendraklasių nuotraukas, kurios ne tik skatina patyčias, bet ir gali patekti į rankas piktavaliams.
Vaikų išnaudojimas internete per 2023 m. išaugo 12 proc. lyginant su metais prieš tai – užfiksuota 36,2 mln. pranešimų. Tai glaudžiai susiję su dirbtinio intelekto įsigalėjimu. Taip, kaip šis įrankis palengvina jūsų kasdienį darbą, taip DI palengvina darbą ir nusikaltėliams.
Atvejų, kai socialiniuose tinkluose fiksuojama dirbtiniu intelektu apdorota ir platinama patyčių, įžeidžianti ar kita žalinga medžiaga, skaičiai siekia dešimtis milijonų. Vien per praėjusius metus „Facebook“ užblokavo 17,84 mln., „Instagram“ – 11,43 mln., „Snapchat“ – 713 tūkst., o „TikTok“ – 590 tūkst. tokių atvejų. Dalis jų – vaikų išnaudojimo turinys.
Išeičių ieško technologijų įmonės
Akivaizdu, kad vaikus be jokio paaiškinimo ar priežiūros palikti vienus klajoti internete – nesaugu. Bet ką dėl to darome? „Tele2“ neseniai Lietuvoje atliko tyrimą, po kurio paaiškėjo, kad nors 7 iš 10 tėvų mano, jog internetas nėra saugi vieta vaikams, tik trečdalis yra savo vaiko telefone įdiegę specialią apsaugos programą. To nepadaro net ir tie tėvai, kurių vaikai jau yra susidūrę su nesaugiomis situacijomis virtualioje erdvėje.
Ar tai reiškia, kad dabar reikėtų atimti iš vaikų telefonus? O gal pačios technologijos mums padės kovoti su kylančiais iššūkiais? Pavyzdžiui, prieš kelerius metus vaikų pamėgtame kompiuteriniame žaidime „Fortnite“ buvo sukurtas avataras, su kuriuo vaikai galėjo pranešti apie patiriamą smurtą artimoje aplinkoje. Kitas avataras – dešimtmetės filipinietės mergaitės išvaizdą turėjęs virtualus robotas „Sweetie“ – prieš 10 metų padėjo gaudyti pedofilus. Pasikalbėjusi su 20 tūkst. vyrų, „Sweetie“ per 1000 jų su visais duomenimis atidavė „Interpol“ pareigūnams.
Jau bandoma įveikti ir „deepfake“ technologiją. „Intel“ sukūrė įrankį, atpažįstantį suklastotus vaizdus 96 proc. tikslumu. Patys socialiniai tinklai taip pat jungiasi į kovą – kai viena platforma aptinka įtartiną profilį, ne tik jį atiduoda duomenis institucijoms, bet ir persiunčia į bendrą duomenų bazę, iš kurios informaciją gali pasitikrinti kiti socialiniai tinklai.
Dalinimasis informacija šioje kovoje yra labai svarbus. Tą išbandėme ir savo pavyzdžiu. „Tele2“ jau daugiau nei dešimt metų blokuoja vaikų seksualinį turinį vaizduojančią medžiagą internete. Tai darėme remdamiesi „Interpol“ sąrašais, bet kai prijungėme ir papildomą projektą „Arachnid“ – blokuojamo turinio skaičiai išaugo 2,5 karto.
Pasikalbėkit su vaikais jau šiandien
Ši kova yra nesibaigianti – kiek sukursime blokavimo įrankių, tiek nusikaltėliai atras būdų, kaip juos apeiti. Bet net ir tokiu atveju, jie vis tiek yra veiksmingi. Nuolat tobulinamos tėvų kontrolės, interneto apsaugos priemonės yra būtinos, nes jos atlieka pradinį filtravimą, apsaugo nuo pagrindinių ir dažniausiai pasitaikančių grėsmių. Tačiau tai yra higiena.
Kaip mama žinau, kad yra dalykų, kurių už mane niekas nepadarys. Labai norėčiau, kad „Google“ dar kažką sugalvotų, arba kad „Facebook“ dar kažko imtųsi. Tačiau geriausias kelias – pasikalbėti su vaikais. Ir tai neturi būti kažkoks sudėtingas pokalbis. Pradėkite nuo paprasto dalyko: kai kitą kartą jūsų vaikas prieis parodyti internete rastą vaizdo įrašą ar juokelį, pažiūrėkite jį. Paklausykite vaiko, kas jam pasirodė juokinga, kaip jis mano, ar tas įrašas yra tikras, kaip jis jaučiasi jį žiūrėdamas?
Tam, kad jūsų vaikai galėtų sėkmingai naudotis technologijomis ir būti saugūs internete, jiems reikės kritinio mąstymo. O kad jį išsiugdytų, reikės bent vieno patikimo suaugusiojo, su kuriuo jie galėtų apie tai pasikalbėti. Galbūt mes galime tokiais būti?
Asta Buitkutė, „Tele2“ viešųjų ryšių vadovė
Paieška archyve
