Nors pamažu įsibėgėjantys mokslo metai daliai mokinių jau buvo pažymėti naujomis patirtimis ir draugystėmis, kai kuriems juos apkartinti galėjo bendraamžių patyčios internete. Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) tyrimais, Lietuva jau eilę metų išlieka viena kibernetinių patyčių lyderių Europoje, o jas patyrusių jaunuolių dalis mūsų šalyje siekia beveik 70 proc. Vis dėlto specialistų teigimu, tam užkirsti kelią tikrai įmanoma – svarbiausia akylai stebėti vaiką ir nedelsiant imtis priemonių, atpažinus net ir menkiausias apraiškas.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
„Nors pastarosiomis dienomis rečiau girdime apie mokykloje įvykusius apsistumdymus ar pamuštas nosis, tarp jaunuolių tvyranti agresija niekur nedingo – ji persikėlė į virtualią erdvę, kurioje jie praleidžia kur kas daugiau laiko. Patyčios internete gali pasireikšti įžeidinėjimais, šmeižtu, tapatybės vagyste ir daug kitų būdų, tačiau kovoti su jomis padeda universalūs principai. Vaikui nuo pat jo pirmųjų žingsnių skaitmeniniame pasaulyje derėtų paaiškinti, jog jame reikia elgtis taip pat, kaip ir realiame, domėtis jo veikla internete. Patyrus patyčias labai svarbu, kad vaikas žinotų, į ką jis gali kreiptis ir su kuo pasikalbėti – tuo patikimu žmogumi gali būti tiek tėvai ar globėjai, tiek kitas patikimas asmuo gyvenime – mokytojas ar kiti artimieji. O esant poreikiui ir kuo greičiau apie tai informuoti socialinių tinklų administratorius, atsakingas institucijas ar mokymo įstaigos atstovus“, – sako „Telia“ tvarumo projektų vadovė Indrė Bimbirytė-Yun.
Atpažinti patyčias ir agresorių – ne visada lengva
Pasak I. Bimbirytė-Yun, kitaip nei realiame gyvenime, kibernetinės patyčios gali būti daug subtilesnės ir ne visada taip lengvai aptinkamos. Pavyzdžiui, uždaroje klasės draugų socialinio tinklo grupėje kas nors gali pradėti skleisti melagingus gandus apie tai, jog kurie nors bendraklasiai yra pora, arba tiesiog nepriimti kurio nors jaunuolio į virtualų susirašinėjimo kambarį, kuriame yra kiti jo klasės draugai. Kita vertus, nebaudžiamumo jausmas virtualioje erdvėje lemia ir itin įžūlių patyčių būdų pasireiškimą.
„Agresoriai, pasinaudodami netikra socialinių tinklų anketa, gali rašyti pašiepiančius komentarus po patyčias patiriančio asmens profilio įrašais arba į „TikTok“ ar „Instagram“ kelti žeminančius vaizdo įrašus, slapta užfiksuotus klasėje, pavyzdžiui, vaikui atsakinėjant prie lentos ar atliekant pratimus kūno kultūros pamokoje. Agresoriai netgi gali pavogti aukos tapatybę, jo arba jos vardu susikūrę netikrą socialinių tinklų paskyrą pradėti joje skelbti reputaciją gadinančią informaciją arba, pasinaudodami ja, kitiems bendraklasiams siųsti tikrovės neatitinkančią informaciją. Vaikai taip pat gali būti persekiojami, iš netikrų anketų nuolat gaudami žinutes apie tai, kad yra stebimi, arba apie planuojamą susidorojimą“, – populiariausius patyčių pavyzdžius pateikia pašnekovė.
Tiesa, „Telia“ tvarumo projektų vadovė pastebi, jog vyresni paauglystės sulaukę jaunuoliai ne visada gali būti linkę atvirauti apie patiriamas patyčias internete, todėl apie konkrečius kibernetinio smurto atvejus gali ir neprasitarti. Įtariant tokią situaciją, specialistas pataria atkreipti dėmesį į vaiko elgesį. Patiriamas patyčias gali išduoti pyktis, liūdesys ir kitos neigiamos emocijos, pasinaudojus kompiuteriu ar išmaniuoju telefonu. Vaikas gali vengti kalbėti apie tai, ką veikia internete ir su kuo bendrauja, ar netgi visiškai nustoti naudotis elektroniniais prietaisais.
Patyčioms internete kelią užkirsti gali tik suaugusieji
Bimbirytė-Yun teigia, jog dažnai patyčios internete nesustabdomos laiku, kadangi tiek jas patiriančių, tiek jas inicijuojančių asmenų tėvai jų nevertina rimtai ir mano, jog tai tėra vaikiški „pakvailiojimai“, kuriuos vaikai kažkokiu būdu išsiaiškins tarpusavyje. Deja, dauguma atvejų taip niekada nenutinka, kadangi smurtą internete nutraukti gali tik suaugusieji.
„Šiuolaikinės ryšių priemonės panaikina amžiaus barjerus ir suteikia praktiškai neribotą informacijos sklaidą, todėl smurtauti internete gali net ir mažamečiai, o kibernetinėms patyčioms neužkirtus kelio laiku, jos gali pasiekti ne tik patyčias patiriančio vaiko klasę, bet ir visą mokyklą ar net kaimynystėje gyvenančius vaikus. Daug naudingos informacijos kibernetinių patyčių tema galima rasti „Augu internete“ internetiniame puslapyje. Taip pat tėvams aptariant grėsmes internete su vaikais gali padėti ir kibernetinio saugumo žaidimas lietuvių kalba „Spoofy“. Žaidimas 5-10 m. amžiaus vaikams leis kartu su žaidimo herojais spręsti įvairias užduotis, kurios padeda suprasti, kokiu turiniu galima dalintis, kas yra asmeninė informacija, kaip ją apsaugoti, kaip atpažinti kitas grėsmes“, – pataria ekspertė.
Atlikus šiuos žingsnius, jei agresoriaus tapatybė žinoma, derėtų kreiptis į mokymo įstaigą, kad apie tai būtų informuoti jo tėvai. Tuo metu, jei priekabiavimas virtualioje erdvėje vyksta prisidengiant netikrais profiliais ir besityčiojantis asmuo negali būti identifikuotas, reikėtų nepabijoti kreiptis į policiją. Nesiėmus tinkamų priemonių laiku, virtualios patyčios gali peraugti į fizines, neigiamai paveikti vaiko psichologinę būseną ir netgi lemti suicidinių minčių atsiradimą. Dėl šios priežasties nukentėjusiesiems gali būti naudinga ir psichologo konsultacija.
Geriausias priešnuodis – prevencija
„Telia“ specialistė įsitikinusi, jog pagrindinis būdas apsaugoti jaunuolius nuo patyčių internete – vykdyti prevenciją ir užsiimti švietimu. Svarbu suprasti, jog kiekvienas vaikas gali būti ne tik patyčių auka, bet ir jų iniciatorius, todėl jau nuo mažų dienų mažiesiems vertėtų aiškinti, kad internete reikia elgtis lygiai taip pat, kaip ir realybėje, o anonimiškumas skaitmeninėje erdvėje yra tik iliuzija, kadangi padarius nusikaltimą kaltininką visada įmanoma išaiškinti.
„Deja, kadangi vaikai dar negali prisiimti atsakomybės už savo veiksmus, apsiriboti švietimu nepakanka. Jeigu tėvai priima sprendimą leisti savo mažamečiam vaikui susikurti socialinių tinklų paskyrą, jie privalo kartu aptarti visas socialinių tinklų naudojimosi taisykles. Tėvai turėtų žinoti šios anketos slaptažodį ir būti draugų sąraše, kad galėtų dalyvauti vaiko socialinio tinklo paskyros valdyme. Vaikui augant, tampant savarankiškesniam, pasiekus paauglystę šios ribos, žinoma, turi būti plečiamos kartu aptariant naujas taisykles. Daugumoje atvejų atskira socialinio tinklo paskyra tikrai nėra būtina, kadangi bendravimui su draugais visiškai pakanka „Messenger“ ir kitų susirašinėjimo programėlių, kuriose slypi kur kas mažiau pavojų ir pagundų“, – rekomendacijomis dalinasi I. Bimbirytė-Yun.
Paieška archyve
