Aktorė, prodiuserė, režisierė ir Teksaso Arlingtono universiteto teatro menų lektorė Julienne Greer žino metodus, kaip išgauti žmogaus giliausias emocijas. Dabar ji, remdamasi savo patirtimi, padeda mokslininkams ir robotikos inžinieriams geriau suvokti žmogaus emocinį pasaulį, taip siekiant sukurti labiau jausmingus robotus.
Greer neseniai paskelbė mokslinį darbą pavadinimu „Building emotional authenticity between humans and robots“ (liet. „Emocinio autentiškumo tarp žmonių ir robotų kūrimas“). Darbe menininkė kalba apie robotą vardu „Pepper“, kurį daug kas laiko emocionaliai gabiausiu humanoidu. Jis geba suprasti jausmus, bei emociškai sąveikauti su žmonėmis.
Kai „Pepperis“ buvo pirmą kartą pristatytas visuomenei 2014 metų birželį Japonijoje, SoftBank generalinis direktorius Masayoshi Sonas teigė, jog pagrindinis jo kompanijos tikslas buvo „sukurti mielą robotą, gebantį priversti žmones šypsotis.“ Savo moksliniame darbe, Greer pažymėjo, jog kai žmonės nutaiso tam tikrą veido išraišką, pavyzdžiui, šypsosi, tai gali reikšti, jog jie „linksmi“. Tačiau ši išraiška gali reikšti ir tai, kad žmogus yra „piktas“, tačiau šypsomasi stengiantis sumažinti savo agresyvumą įtemptose situacijose.
Mokslininkai itin susidomėjo Greer darbu, taigi praėjusį mėnesį pakvietė ją pasidalinti savo įžvalgomis šeštojoje Tarptautinėje socialių robotų konferencijoje, Sidnėjuje. Taip pat menininkė buvo paprašyta papasakoti renginio svečiams, kaip būtų galima didinti emocinį ryšį tarp žmogaus ir roboto.
„Kada kalbame apie robotų, kurie, tvirtai tikiu, vieną dieną bus mūsų kasdienio, įprastinio gyvenimo dalis kūrimą, dažnai galvojame tik apie inžinierius ir mokslininkus, – teigė Greer. – Turėdami tai omenyje, nejaugi nenorime, kad šias technologijas kuriantys žmonės, taip pat svarstytų ir apie tai, kaip žmonės išreiškia jausmus ir bendrauja tarpusavyje?“
Greer yra vaidybos technikų ekspertė, taigi pristatymo metu žiūrovams surengė kelis trumpus metodinius vaidybos pratimus. Vieno jų metu, dalyviai, padedami žodinių nurodymų, mokėsi gerti įsivaizduojamą gėrimą.
„Nors gali pasirodyti paprasta, tačiau tai gan sudėtinga užduotis, reikalaujanti susitelkimo į visus jų pojūčius – regėjimą, klausą, skonį, kvapą ir lietimą, o taip pat ir rijimo procese naudojamų raumenų jutimo, – teigė Greer. – Panaudodama visus šiuos pojūčius, padidinu šansus, jog subjektas patirs bent vieną ženklų juslinį potyrį.“
Greer teigė, jog tokie pratimai leidžia suprasti, kaip kognityviniai mūsų gebėjimai kasdien veikia mūsų pojūčius, taip sujungdami mus su išoriniu pasauliu. Geresnis elgsenos ir judesių supratimas, kaip jie veikia mūsų emocijas, bei jų kategorizavimas, padės inžinieriams ir robotikos kūrėjams panaudoti šiuos judesius ir elgsenos tipus, programuojant robotus.
Kitas pagrindinių renginio pranešėjų, Milano universiteto kompiuterijos mokslų profesorius Giuseppe Boccignone, po Greer prezentacijos teigė, jog tikrų santykių tarp žmonių ir socialių robotų kūrimas, savaime neglūdi algoritmuose ir modeliuose. Jis matuojamas, kaip modeliams ir algoritmams pavyksta atlikti tarpusavio ryšio kūrimo ir jo autentiškumo paskirtį.
Teksaso Arlingtono universiteto Laisvųjų Menų koledžo dekanas, Berthas Wrightas, teigė jog Greer tyrimas rodo daugybę mokslo ir meno bendradarbiavimo galimybių. Jo teigimu, vis dažniau matoma atvejų kai į mokslo, technologijų, inžinerijos ir matematikos sąveiką įsiterpia ir penktasis elementas – menas. Tai sutveria neribotas galimybes, sprendžiant realaus pasaulio problemas ir padės suvienyti skirtingas disciplinas.
Artimiausiuose Greer planuose – duomenų rinkimo testas, kurio metu bus siekiama išsiaiškinti žmogaus atsakus į įvairiose situacijose atsidūrusius robotus.
„Našumas, ryšys ir autentiškumas yra auksiniai standartai, kurių turėtų būti siekiama kuriant žmogaus ir roboto tarpusavio santykius, – teigė Greer. – Mes galime pasiekti šiuos tikslus, pasitelkdami žmogaus elgsenos, gestų, bruožų bei santykių suvokimą. Mes privalome programuoti robotus taip, kad šie galėtų atsakyti į žmogaus santykius, o galiausiai ir patys iš jų mokytųsi.“
Paieška archyve
