Žurnalistų namuose vykusioje diskusijoje prie apskrito stalo sėdo skirtingų atliekų tvarkymo sektoriaus interesų grupių atstovai. Valdžios atstovai, gamintojų ir importuotojų Asociacijų vadovai bei patys atliekų tvarkytojai ir perdirbėjai neformalaus pokalbio metu aiškinosi atliekų verslo ypatumus.
Atliekų srityje neturi būti verslo
Anot Seimo nario Algimanto Salamakino, tai viena painiausių sistemų Lietuvoje. Bandant pajudinti ar keisti kažkurią jos dalį, pradeda priešintis arba nukenčia kita sistemos grandis.
Anot Elektronikos Platintojų Asociacijos (EPA) vadovo Manto Varaškos, atliekų tvarkymo sistemą reikia ne tobulinti, o keisti iš pagrindų. „Stebėdami panašių Asociacijų veiklą Europos Sąjungoje ir kitų šalių pavyzdžius, esame tikri, kad atliekų verslas turėtų atstovauti viešąjį interesą, tai yra, įgyvendinti nustatytus atliekų tvarkymo tikslus ir funkcijas, turint tam tikrą finansavimą. Šiuo metu daugelis įsteigtų atliekų tvarkymo centrų veikia kaip akcinės bendrovės, kurios siekia pelno“, – kalbėjo M. Varaška. A. Petkus papildė, jog Lietuvoje vos dviejų savivaldybių atliekų tvarkymo centrai veikia kaip viešosios įstaigos – Šiaulių ir Kauno regionų atliekų tvarkymo centrai.
M. Varaška kalbėjo, jog visose grandyse turi būti aiškumas: arba visos sistemos dalys veikia atstovaudamos viešąjį interesą arba gauna pelną. „Mes gyventojus skatinam rinkti atliekas, apmokestinam gamintojus, reikalaujam, kad jie veiktų nekomerciniais pagrindais. Lygiai taip pat turėtų veikti ir atliekų tvarkymo grandis. Uždarosios akcinės bendrovės vykdyti tokios veiklos neturėtų arba turi būti reguliuojamos Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos“, – sakė EPA vadovas.
Savivaldybių įstaigų atliekos nėra tinkamai apskaitomos
Diskusijos dalyviai vieningai sutarė dėl vieno - Lietuvoje nėra tinkamos savivaldybių atliekų sutvarkymo apskaitos. LR Aplinkos ministerijai pateikiami tik praėjusio metinio laikotarpio duomenys. Anot aplinkos viceministro Almanto Petkaus, šiek tiek pasistūmėta teigiama linkme, nes dabartinis Atliekų tvarkymo įstatymas fiksuoja surinktą atliekų kiekį per keletą grandžių: surinkimą, pervežimą, perdirbimą ir pan., tuo tarpu anksčiau užtekdavo perdirbėjams išrašyti pažymą už perdirbtus atliekų kiekius. Nesant tinkamos atliekų apskaitos, gana sudėtinga įvardinti tikrus skaičius, nes duomenys ir atliekų kiekiai ne visada teisingi.
Diskusijos dalyviai pažymėjo, jog ekonomikos šešėlio pavojus glūdi ir eksporte. „Kadangi atliekų eksporto procedūros nėra viešinamos, sunku pasakyti ar jos tikrai išvežamos iš Lietuvos. Pavyzdžiui, baterijų surenkama daugiau nei norma. Vadinasi, į rinką tiek nėra išleidžiama arba tie kiekiai net ir nesurenkami“, – pasakojo M. Varaška. Aplinkos ministerijai jau prieš metus buvo pateikti siūlymai viešinti atliekų eksporto procedūras, leidžiant jas stebėti gamintojams importuotojams, žiniasklaidai, kitoms nevyriausybinėms organizacijoms, netgi gyventojams, tačiau progreso šioje vietoje nematyti.
Nesudaro sutarčių dėl elektronikos tvarkymo
Nors į apskrito stalo pokalbį susirinko daugelis atliekų tvarkymo sistemos atstovų, aišku viena, jog atliekų tvarkymo schema yra ypač paini ir sudėtinga. Racionalumo ir aiškumo šioje sistemoje neprideda ir savivaldybių veikla. Anot M. Varaškos, dalis Lietuvos savivaldybių toliau nepaiso gamintojų ir importuotojų raginimų sudaryti viešas sutartis dėl elektronikos bei kitų atliekų surinkimo. Diskusijoje dalyvavęs A. Petkus kalbėjo, jog valstybė priversta imtis pakeitimų, kurie reglamentuoja baudas savivaldybėms už atliekų tvarkymo užduočių nevykdymą.
