Nežiūrint į savo akivaizdų brangumą, moksleiviams skirtas „Intel“ nešiojamasis kompiuteris bent jau iki šiol pasižymėjo nebloga paklausa, lyginant su daug pigesniais nešiojamaisiais kompiuteriais, kuriuos siūlo nekomercinė organizacija OLPC. Tačiau su „Intel“ planšetiniais kompiuteriais toks fokusas nesuveikė.
Procesorių gigantas nuo 2013 m. sausio pradžios iki 2014 m. birželio mėnesio planavo parduoti apie 3–4 mln. planšetinių kompiuterių „Studybook“, kurių premjera įvyko dar šių metų balandžio mėnesį. Skaičiai gana neblogi, prognozės kompaniją „Intel“ tenkino, tačiau kai tik atėjo laikas pateikti užsakymą ir nurodyti konkretų skaičių, pasirodė, jog „Intel“ klientai pageidauja užsakyti vos 1,6–2 mln. vienetų.
Manoma, jog užsakymų kiekio sumažinimą lėmė Indijos ir Kinijos vyriausybių nenoras savo švietimo įstaigose platinti gana brangią „Intel“ produkciją. Tiesą sakant, tiek Indija, tiek Kinija niekada nedegė noru draugauti net su OLPC projektu, nekalbant jau apie brangininkus „Intel“, kadangi abi šios besivystančios šalys turi savo švietimo sistemai skirtų „nacionalinių“ planšetinių kompiuterių projektus, o tokių įrenginių kainos paprastai yra apie 30 JAV dolerių (apie 80 litų).
Tikėtina, kad „Intel“ kartu neteko nemažai klientų iš Šiaurės Afrikos, Vidurio Rytų, taip pat Artimųjų Rytų, kurioje dedasi tokie dalykai, kokio net priešui nepalinkėsi. Ten apskritai apie švietimą dabar mažai kas galvoja, jau nekalbant apie planšetinius kompiuterius (juo labiau, „Intel“).
