Lietuvos valstybinės institucijos šiemet numato rekordines išlaidas informacinių technologijų infrastruktūrai ir saugumui. Augantis institucijų dėmesys jų IT infrastruktūrai po pasaulį sukrėtusio „Wikileaks“ skandalo džiugina, tačiau, jei lėšos nebus naudojamos racionaliai, gauta nauda nebūtinai atitiks išaugusias išlaidas.
2011 metų valstybės biudžeto projekte valstybės informacinių technologijų (IT) infrastruktūrai numatyta skirti 254 mln. Lt, iš jų 178 mln. Lt yra Europos Sąjungos parama – tai didžiausios valstybės investicijos į IT infrastruktūrą nepriklausomos Lietuvos istorijoje, 22 proc. didesnės nei 2010 m., kuomet skirti 208 mln. Lt. „Palyginimui, 254 mln. Lt prilygtų bent dešimčiai „Barclay‘s“ investicijų į Lietuvą per 5 metus, arba už tokius pinigus būtų galima pastatyti 25 duomenų centrus. tuo tarpu, duomenų sauga nėra iki galo užtikrinta – vis pasigirsta įvairių skandalų dėl institucijų informacinių sistemų klaidų, pvz., pernai vasarą buvo uždraustas bet koks prisijungimas prie Elektroninės valdžios vartų, kuomet pripažinta, kad dėl egzistuojančios saugumo spragos duomenys gali būti lengvai pavogti“, – Informacinės visuomenės plėtros komiteto duomenis komentuoja Mindaugas Pranskevičius, UAB „Baltnetos komunikacijos“ generalinis direktorius.
Šiemet didesnį dėmesį valstybės institucijos skirs IT saugumui užtikrinti, šiam tikslui skirti 31 mln. Lt, o tai yra 2,1 karto daugiau nei 2010 m. ir beveik 5 kartus daugiau nei 2009 m.
Nepaisant augančių investicijų, apie Lietuvos informacinių sistemų spragas įvairiose institucijose ne kartą yra užsiminusi Valstybės kontrolė – pernai trūkumų rasta Valstybinės mokesčių inspekcijos informacinėje sistemoje, taip pat Švietimo ir mokslo ministerijos plėtojamoje „Lietuvos mokslo ir studijų informacijos sistemoje“, o užpernai – Vyriausiosios rinkimų komisijos sistemoje. Valstybinių institucijų darbuotojams dažnai suteikta visa prieiga tiek prie duomenų, tiek prie išorinių informacijos kanalų, kuriais informacija gali būti lengvai nutekinta. „Didesnės investicijos yra sveikintinos, tik svarbu jas panaudoti pagal paskirtį ir išmoningai“, – tikina M. Pranskevičius.
Anot „Baltnetos komunikacijų“ vadovo, valstybės institucijoms vertėtų apsvarstyti galimybę apskritai kiek įmanoma daugiau IT paslaugų pirkti iš trečių šalių, atitinkančių tarptautinius standartus – tokių paslaugų kainą rinka nustatytų konkursų būdu. Kitaip sakant, kiekvienas turi daryti tai, ką moka geriausiai.
„Pačių „išrastas“ dviratis ne visada geriau važiuoja – tą anksčiau suprato ir Suomijos vyriausybė, didelę dalį paslaugų perkanti iš trečiųjų šalių, ir taip perleidžianti joms atsakomybę už sistemų saugumą ir tinkamumą naudoti“, – vertina p. Pranskevičius. Šį žingsnį Suomija žengė 2000 m., ketindama sutaupyti nuo 20 iki 40 proc. valstybės IT išlaidų. Šio projekto dėka sąnaudos ėmė mažėti kasmet, pvz. 2008 m. Suomijos valstybinio sektoriaus išlaidos techninei įrangai sumažėjo net 35 proc., o IT priežiūrai – net 45 proc., rašoma 2009 m. Suomijos vyriausybės informacijos ir komunikacijos technologijų ataskaitoje.
Lietuvos institucijos pinigus linkusios kreipti investicijoms į materialųjį turtą, tačiau tokios investicijos ne visuomet pasiteisina. Tą, anot „Baltnetos komunikacijų“ vadovo, puikiai iliustruoja šiemet vykdytas elektroninis gyventojų surašymas, nuolat kėlęs techninių problemų vartotojams.
„Investicijos į techninę įrangą pasiteisina tuomet, kai sistemų apkrovimas yra didelis, tolygus ir nuolatinis. Kuomet institucijų poreikiai nedideli, ar trumpalaikiai, tuomet tai– lėšų švaistymas, nes jų galimybės didžiąją laiko dalį nebus panaudojamos“, – aiškina M. Pranskevičius.
