Švietimas kai kuriose pasaulio valstybėse iš tiesų yra prioritetas, kuris yra ne tik viešai deklaruojamas politinių partijų programose, bet ir sekamas. Švietimo sričiai yra skiriamos didžiausios biudžeto eilutės, kiekviena politinė partija turi aiškias nuostatas ir pozicijas bendrojo lavinimo, aukštojo mokslo, neformalaus ugdymo klausimais ir visa tai lydi pastovus, kryptingas ir būtinas pokytis.
Pastarojo laikotarpio įvykiai tik dar kartą įrodo, kad Lietuva nėra tokia valstybė. Nors daugelio partijų pasisakymuose ir programose galime rasti tokius žodžius kaip: „jaunimas – Lietuvos ateitis“, „švietimas –mūsų prioritetas“ ir panašiai. Ką bekalbėti apie sumaniąją strategiją „Lietuva 2030“, kurioje švietimui skiriamas didžiulis vaidmuo ar tarptautinius mūsų valdžios atstovų įsipareigojimus dėl, pavyzdžiui, aukštojo mokslo finansavimo dydžio, kurių, reikėtų pastebėti, niekas nei laikosi, nei planuoja laikytis.
Visai neseniai pasirodžiusi naujiena dėl Švietimo ir mokslo ministro atstatydinimo studento akimis nėra tik dar vienas partijos „žaidimas“ ar žingsnis artėjant rinkimams. Tai dar vienas signalas, patvirtinantis, kad Lietuvoje švietimas vis dar nėra suprantama kaip svarbi, reikšminga ir prioritetinė valstybės sritis. Daugeliui apie šią naujieną girdėjusių asmenų turėtų būti aišku, kad naujas ministras paskirtas metams vargu ar spės „prisijaukinti“ švietimo sistemą, o ką jau kalbėti apie kažkokios pridėtinės vertės ar pokyčio kūrimą. Be abejonės, toks laiko tarpas įprastai yra skiriamas tik aklimatizacijai – informacijos apie tai kas ir kaip vyksta ministerijos kuruojamoje srityje surinkimui.
Galimi įvykių scenarijai yra du: leisti ministrui baigti kadenciją ir pabaigti pradėtus darbus arba šiuos procesus nutraukti ir stovėti vietoje dar vienerius metus. Kalbant apie aukštąjį mokslą, svarbu paminėti ir tai, kad visai neseniai keitėsi ir Švietimo ir mokslo ministerijos viceministras, kuruojantis aukštojo mokslo sritį – vietoje Rimanto Vaitkaus šias pareigas pradėjo eiti Rimantas Zuoza, o tai reiškia, kad pasikeitus ir ministrui du svarbiausias pareigas, susijusias su aukštuoju mokslu, einantys politikai bus visiškai nauji savo pareigose.
Lietuvos studentų sąjungos nuomone, švietimas nepriklauso jokiai partijai, švietimas priklauso bendruomenėms, kurios moko ir mokosi. O šioms bendruomenėms reikia kryptingumo ir įsiklausymo į jų interesus, reikia, kad politines pareigas einantys asmenys girdėtų, suprastų ir reaguotų į akademinės bendruomenės pastabas ir pasisakymus. O tam, kad tai įvyktų visų pirma reikia šias bendruomenes pažinti, kaip ir visą švietimo sistemą.
Taigi artimiausių metų švietimo politikos alternatyvos aiškios. Deja, sprendimą dėl vieno ar kito kelio priims ne akademikai, moksleiviai ar studentai. Tad kreipiamės į šalies vadovus su prašymu priimti atsakingus, argumentais pagrįstus ir visuomenei viešus sprendimus švietimo srityje, ne tik šiuo individualiu, bet ir visais kitais atvejais. Studentams švietimo sistema ir kokybė rūpi, net jei daliai Lietuvos politikų ji ir neatrodo reikšminga.
Paieška archyve
