Socialinių mokslų kolegijoje vykusią konferenciją tema „Studentas – autorius, autorius – studentas“, perfrazuočiau taip: „Ar studentas yra savarankiškas kūrėjas?“, - teigia A. M. Pavilionienė - viena realiausių kandidačių į Švietimo ir mokslo ministro postą.
Jos teigimu, ši tema perteikia universalią, psichologinę filosofinę problemą, kuri atskleidžia kiekvieno individo galimybes tapti ir būti savarankiškai mąstančia asmenybe. Šia tema keliamas klausimas, ar žmogus tik kartoja kitų mintis, vadovaujasi daugumai priimtinomis dogmomis ir normomis, t.y. „nusirašinėja“ kitų tekstus, ar mato pasaulį savitai ir savitai geba jį atspindėti.
Rengiant įvairias užduotis ar mokslinius darbus, dėl nusirašinėjimo ar plagijavimo reikėtų kaltinti ne vien studentą, bet ir jo tėvus, globėjus, mokytojus, kurie iki studijų aukštojoje mokykloje individo neskatino lipdyti save kaip unikalią asmenybę. Individui nediegė suvokimo, kad, įsisavinant informaciją, ją dar būtina apgalvoti, nagrinėti, daryti išvadas, t.y. mokytis savarankiškai mąstyti. Nebrandžios asmenybės renkasi lengviausią – kitų žmonių minčių pasisavinimo kelią, nes taip yra saugiau, mažiau rizikos, nereikia ypatingų intelektinių pastangų. Taip nereikia ir asmeninės drąsos atsakyti už minčių naujumą bei jų poveikį aplinkai, nes tos mintys jau buvo kitų išsakytos.
„Nusirašinėjimas ir plagijavimas yra ne vienkartinis veiksmas, o individo raidos dvasinė ir intelektinė pakopa. Tačiau kiekvienas individas, kaip ir kiekvienas studentas, turi galimybę palypėti intelektinio savarankiškumo laipteliais aukštyn ir atsisakyti nusirašinėjimo ar plagijavimo praktikos. Turi galimybę mėginti savaip transformuoti ir interpretuoti skaitytą medžiagą, pasauliui atskleidžiant savitą ir originalų jos suvokimą“, - sako A. M. Pavilionienė.
Profesorės teigimu, kai tokie gebėjimai nėra ugdomi ir skatinami, individas kalba ir perrašinėja kitų sukurtus tekstus, tiksliai ir stropiai atkuria autoritetų - mokytojų ir dėstytojų išsakytą nuomonę, vadovėlines tiesas, ir to niekas nevadina intelektine vagyste. Atvirkščiai, studentas yra giriamas už puikų žinių įsisavinimą. O juk taip ir skatinamas bei ugdomas „nusirašinėtojas“, nes tik „iškalant“ ar kartojant informaciją ir pataikaujant tos informacijos teikėjui, formuojamas nemąstantis, neabejojantis, neklausinėjantis žmogus.
Nusirašinėjimas ar plagijavimas yra smerkiamas kūrybinėje, mokslo, inovacijų, atradimų sferose. Matoma intelektinė vagystė yra baudžiama. Tačiau mokymosi procese klusnus ir uolus svetimų minčių kartojimas yra giriamas ir teigiamai vertinamas. Todėl, manau, būtų verta mąstyti apie sugrąžinimą į bendro lavinimo ir aukštąsias mokyklas logikos ir retorikos kursų kaip asmenybės formavimo ir asmenybės savitos raiškos skatinimo būdus, ir gal tuomet, išklausius tokius kursus, nereikės kalbėti apie nusirašinėjimą ir plagijavimą kaip studijų gėdą ir negarbę, nes tuomet bus ugdomas suvokimas, kad kalbėti ir mąstyti kaip visi, „nusirašinėti“ kitų mintis yra gėdinga ir žema, o varžytis mąstymo originalumu ir mąstymo raiškos savitumu yra įdomu ir konkurencinga.
A. M. Pavilionienė klausia: „Ar naujos dėstymo metodikos gali visiškai išnaikinti nusirašinėjimą ir plagijavimą? Tuo abejoju, nes ir nauja dėstymo metodika bus bevaisė, kai studentui informaciją teiks nuobodi ir lėkšta dėstytojaujanti būtybė. Tačiau, kai prieš auditoriją stos originaliai mąstantis, net ir neišmanantis visų dėstymo metodikų žmogus, tačiau turintis tikslą pažadinti žinojimo smalsumą, jis savo talentu ir žiniomis hipnotizuos klausytojus.
Suprantamas pedagogų rūpestis studentų autorystės savarankiškumu. Tačiau šį klausimą derėtų gvildenti ne vien aukštosios mokyklos kontekste. Derėtų žvelgti ir į visuomenę. Idėjas, projektus, mintis, jų raiškos būdus „nusirašinėja“ politikai ir Seimo nariai, menininkai ir mokslininkai. Vieni tai daro elegantiškai, kiti – atvirai ir begėdiškai“.
„Sukurti kažką visiškai naujo yra labai sunku, nes žmogus sąmoningai ar nesąmoningai įsisavina amžių kultūros klodus kaip asmenybės statybinę medžiagą. Tačiau pasauliui atverti subjektyvų minčių ir emocijų klodų suvokimą gali kiekvienas, tik tam savyje reikia sukurti dvasinę kultūrą ir išsiugdyti asmeninės raiškos drąsą“, - teigia Seimo narė.
