Šiuolaikiniai išmanieji telefonai turi daugybę naudingų funkcijų, o kartu jie yra tikrai universalūs elektronikos įrenginiai, kurių dėka galima ne tik paskambinti ar parašyti SMS žinutę, tačiau ir naršyti internete, bendrauti socialiniuose tinkluose, klausytis muzikos, žiūrėti filmus, žaisti, apsipirkti, atlikti bankines operacines ir t. t. Vis tik dabar kalbame apie šią dieną, tačiau anksčiau išmanieji telefonai buvo daug kuklesni. Dar daugiau, dabartiniams „protingiems“ mobiliems nė iš tolo neprilygsta jų protėvis, kuriam neseniai sukako 20 metų.
1992 m. JAV vykusios parodos COMDEX metu buvo pademonstruotas pirmasis pasaulyje išmaniojo telefono prototipas – „Simon Personal Communicator“, kurį pristatė „mėlynasis gigantas“ IBM. Tuomet mobilus įrenginys sukėlė tikrai didelį ažiotažą, kadangi apjungė mobilųjį telefoną ir kišeninį asmeninį kompiuterį. Tuomet „IBM Simon“ galėjo pateikti užklausas, gauti ir išsiųsti faksimiles, turėjo užduočių sąrašo sudarymo galimybę, jame buvo galima surašyti kontaktus, matyti el. pašto sąrašus, žaisti, pasinaudoti skaičiuotuvu, o kartu dirbti su trečių šalių programėlėmis.
1994 m. IBM ir jos partnerio, telekomunikacijų kompanijos „BellSouth“ dėka išmanusis telefonas pasirodė prekyboje. Už naujovę buvo prašoma tuomet tikrai daug – 899 dolerių, o tam dar reikėjo sudaryti dvejų metų sutartį. Po kurio laiko gamintojas sumažino kainą iki 599 dolerių, o iš viso per „Simon“ egzistavimo laikotarpį jo buvo parduota apie 50 000 vienetų.
Kalbėti apie tuometinio išmaniojo telefono protėvio charakteristikas be šypsenos nelabai galima. Aišku, 4,5“ įstrižainės jutiklinis ekranas – tai tikrai šiuolaikiška (tokio net penktos kartos „iPhone“ neturi), tačiau jo raiška buvo 293 x 160 taškų, informaciją buvo galima įvesti specialiu rašikliu, centrinis procesorius dirbo 16 MHz taktiniu dažniu, buvo įdiegta 1 MB operatyvios atminties ir 1 MB atminties duomenims saugoti. Matyt, tuomet ir gimė anekdotai apie mobiliųjų telefonų savininkus, kurie su savimi nuolat nešiodavosi lagaminą baterijų: „Simon Personal Communicator“ be išorinio maitinimo šaltinio leisdavo kalbėtis maždaug vieną valandą.
Paieška archyve
