Astronomų teigimu, iki šiol vyraujantis nežemiškos gyvybės paieškų būdas buvo pernelyg „žmogocentriškas“. Tai reiškia, kad visata buvo mėginama suprasti per vien tik žmonėms būdingų technologijų ir mąstymo prizmę. Naujas tyrimas siūlo pažvelgti visiškai kitaip ir daro drąsią prielaidą: pažengusios nežemiškos civilizacijos gali bendrauti atvirais šviesos signalais, labai panašiais į tai, kaip signalizuoja švytintys jonvabaliai.
Naujame teoriniame tyrime Arizonos valstijos universiteto mokslininkai pasiūlė alternatyvų būdą, kuriuo labai pažengusios civilizacijos galėtų komunikuoti tarpusavyje. Įkvėpimo jie sėmėsi iš jonvabalių elgsenos gamtoje.
Jonvabaliai perduoda informaciją naudodami specifinius šviesos blyksnių raštus. Šie blyksniai aiškiai išsiskiria aplinkos fone ir tarp kitų jonvabalių. Kiekviena rūšis evoliucionavo taip, kad turėtų savitus, tik jai būdingus šviesos signalų modelius – pagal juos vabzdžiai „atpažįsta savus“.
Nors patys jonvabaliai nesuvokia „prasminio“ savo signalų turinio, jų blyksniai vis dėlto patikimai praneša apie vabzdžio buvimą ir tapatybę triukšmingoje gamtinėje aplinkoje. Panašiu principu, anot mokslininkų, galėtų veikti ir labai išsivysčiusios nežemiškos civilizacijos: jos galėtų siųsti paprastus šviesos impulsus – pavyzdžiui, dvejetainio „įjungta/išjungta“ signalo pavidalu.
Tokie signalai nebūtinai turėtų nešti sudėtingą, mums suprantamą informaciją. Svarbiausia, kad jie būtų aiškiai atskiriami nuo natūralaus kosminio fono – žvaigždžių ir galaktikų skleidžiamos šviesos.
Naujas nežemiškos gyvybės paieškų kelias
Iki šiol dauguma astronomų daugiausia ieškojo neįprastų radijo signalų iš tolimų planetų arba keistų šilumos pėdsakų, galinčių rodyti aukštą technologinį išsivystymą. Tokia taktika remiasi prielaida, kad kitos civilizacijos komunikuotų ir naudotų energiją taip pat, kaip žmonės. Tačiau toks požiūris gali būti per daug ribotas.
Naujajame darbe sukurta modelinė sistema, paremta jonvabalių šviesos signalais. Ja siekta išsiaiškinti, kaip protingos civilizacijos galėtų generuoti signalus, kurie aiškiai išsiskirtų natūraliame kosminio fono „triukšme“, net jei juose nebūtų jokių užkoduotų žinučių.
Vienais ryškiausių foninių kosminių objektų laikomi pulsarai – besisukančios neutroninės žvaigždės, skleidžiančios labai reguliarius, prognozuojamus ir periodiškus radijo impulsus. Mokslininkai sumodeliavo maždaug 150 žinomų pulsarų signalus ir, remdamiesi šiais duomenimis, sukūrė dirbtinių signalų pavyzdžius, kurie aiškiai išsiskirtų tokioje aplinkoje. Taip pat buvo įvertintos energijos sąnaudos, reikalingos tokiam signalui sukurti.
Skaičiavimai parodė, koks dirbtinio signalo tipas būtų geriausiai pastebimas pulsarų fone ir kartu reikalautų palyginti nedidelių energijos išteklių – tokių, kurie turėtų būti prieinami pažangiai civilizacijai.
Mokslininkų išvada: jei nežemiška civilizacija sąmoningai kurtų dirbtinius signalus, jie galėtų būti gerokai aiškiau atskiriami nuo natūralaus pulsarų spinduliavimo. Tai reiškia, kad aptikti ateivių siunčiamus signalus nebūtina juos „suprasti“ – pakanka, kad jų pobūdis būtų labai mažai tikėtinas, jei jie būtų natūralios kilmės.
Autoriai pabrėžia, kad jų modelis rodo: nežemiški signalai nebūtinai turi būti sudėtingi, koduoti ar suprantami žmonėms. Svarbiausia – atpažinti, kad tai nėra įprastas, gamtinis reiškinys.
Naujausi kosmoso atradimai
Mokslininkai taip pat neseniai pranešė apie laisvą, nė su viena žvaigžde nesusietą planetą – vadinamąją „ištremtą“ planetą, kurios dydis beveik prilygsta Saturnui. Dauguma žinomų planetų skrieja gana glaudžiomis orbitomis aplink savo žvaigždes, todėl jas galima aptikti stebint daugkartinius jų praslinkimus priešais žvaigždės diską.
Tačiau nedidelė dalis dangaus kūnų aptinkama pasitelkiant mikrolęšiavimo efektą. Jis pasireiškia tada, kai planeta tiksliai atsiduria tarp Žemės ir kitos, toliau esančios žvaigždės. Tokiu atveju planetos gravitacija trumpam sustiprina tolimosios žvaigždės šviesą, ir taip ją galima užfiksuoti.
