Saulę gaubia vainikas – labai karštos ir retos plazmos sluoksnis, iš kurio prasideda Saulės vėjas. Vainiką formuoja sudėtingas magnetinis laukas, kurio linijos išeina iš Saulės. Dalis jų ten pat sugrįžta įvairiomis kilpomis, dalis – tęsiasi į sistemos tolius.
Magnetinio lauko linijos nuolat persijungia – keičia konfigūraciją, susijungdamos ir atsiverdamos, o šie procesai sukelia tokius reiškinius, kaip žybsniai ir vainikinės masės išmetimai. Teoriškai buvo prognozuojama, kad atvirų magnetinio lauko linijų grįžimą į Saulę turėtų lemti persijungimai vadinamajame heliosferos srovės sluoksnyje (HCS) – plonoje struktūroje, kuri perskiria Saulės magnetinį lauką į priešingo poliškumo zonas.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Ankstesni stebėjimai iš Žemės orbitos apylinkių užfiksavo šio proceso pėdsakus, tačiau detalių trūko. Dabar NASA zondas „Parker Solar Probe“, beveik lygiai prieš metus praskriejęs vos 9,86 Saulės spindulio atstumu nuo žvaigždės – arčiau nei bet kada anksčiau – WISPR teleskopu užfiksavo išsamią magnetinių linijų persijungimo įvykių seką. Per 24 valandų stebėjimus identifikuoti trys skirtingi procesai: „buožgalvių“ – uodeguotų struktūrų – srautai artyn Saulės link, heliosferos srovės sluoksnyje persitvarkymas bei porų, kuriose viena magnetinė linija nukreipta į vidų, o kita – į išorę, atsiradimas.
Paaiškėjo, kad buožgalviai prie vainike judančių plazmos srautų ribų greičiausiai atsiranda dėl apsikeitimo tipo persijungimo, kai dvi priešingos krypties magnetinio lauko kilpos persijungia į mažiau išlenktą konfigūraciją. Tuo tarpu aukščiau besiformuojantys panašūs dariniai turbūt atsiranda dėl heliosferos srovės sluoksnio įplyšimų.
Taip pat pirmą kartą detaliai užfiksuotas dar vieno tipo persijungimas, vadinamas „atgnybimu“. Jis pasirodė esąs svarbus kuriant į vidų ir išorę nukreiptų linijų poras. Šie rezultatai parodo, kokią galingą tyrimų priemonę suteikia artimas Saulės aplinkos stebėjimas ir, kaip ir kiti Saulės magnetinių reiškinių tyrimai, padės geriau prognozuoti jos aktyvumą. Saulės aktyvumas gali pridaryti nemenkos žalos Žemei ir žmonijai, tad šios prognozės tampa vis svarbesnės.
Tyrimo rezultatai publikuojami „The Astrophysical Journal Letters“.
