Kiekvienos planetos vidus yra tarsi laiko kapsulė, kurioje išsaugoti jos formavimosi ir vystymosi pėdsakai. Paprastai uolinės planetos vaizduojamos kaip turinčios praktiškai vientisus sluoksnius – plutą, mantiją ir branduolį, tvarkingai išsidėsčiusius vieną virš kito. Žemėje panašiai ir yra, nes tektoninių plokščių judėjimas įvairius netolygumus sunaikina; taigi ir formavimosi pėdsakai čia beveik pranykę.
 Asociatyvi „Pixabay“ nuotr. |
|---|
Tačiau Marse, pasirodo, yra kitaip: NASA „InSight“ misijos surinkti seisminiai duomenys atskleidė, kad raudonosios planetos mantija yra daug chaotiškesnė. Priešingai nei tvarkingai sluoksniuotas Žemės „tortas“, Marso mantija labiau primena pyragą su razinomis.
Tyrimo autoriai nagrinėjo aštuonis stiprius ir daugybę silpnesnių Marso drebėjimų; du iš jų sukėlė meteoritų smūgiai, kitus – pačios planetos tektoniniai procesai. Seisminių bangų analizė atskleidė, kad aukštesnio dažnio bangos iki detektoriaus keliavo ilgiau, nei žemo; tai rodo, jog joms sklisti per Marso mantiją trukdo netolygumai. Šie netolygumai yra iki 4 kilometrų skersmens fragmentai, greičiausiai išlikę dar nuo planetos formavimosi. Jie susidarė, kai į augantį Marsą trenkėsi milžiniškos planetesimalės. Susidūrimai buvo panašūs į tą, kuris suformavo mūsų Mėnulį, tačiau pastarojo pėdsakai seniai išsisklaidė Žemės gelmėse.
Smūgiai išskyrė pakankamai energijos, kad ištirpdytų dideles jaunos planetos plutos dalis ir paverstų jas magmos okeanais. Pastariesiems vėstant, pluta vėl sustingo į vientisą akmenį, tačiau mantijoje įstrigusios atsitrenkusių objektų liekanos išliko. Faktas, kad jie randami ir po 4,5 milijardo metų, rodo, kad Marso viduje konvekcija – medžiagos srovių judėjimas mantijoje – vyksta itin lėtai, mantija yra klampi ir prastai maišosi. Atradimas padės geriau suprasti ne tik Marso, bet ir kitų uolinių planetų, tokių kaip Merkurijus ir Venera, ar palydovų, kaip mūsų Mėnulis, istoriją.
