Marso kolonizacija reikalaus milžiniško kiekio statybinių medžiagų, tačiau jų gabenimas iš Žemės būtų ekonomiškai neįmanomas – vien vienos tonos NASA Perseverance roverio kelionė kainavo 243 milijonus dolerių. Alternatyva – gaminti medžiagas vietoje, naudojant Marso išteklius (angl. in-situ resource utilization, ISRU).
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Marso paviršių dengiančios dulkės, arba regolitas, susideda iš geležies gausių oksidų ir aliumosilikatų, o atmosferoje gausu anglies dvideginio, kuris gali pasitarnauti kaip redukuojantis agentas metalų gavybai. Dabar mokslininkai ištyrė tokių procesų perspektyvas laboratorijoje. Tam jie panaudojo sintetinį Marso regolito analogą, kuris savo mineraline sudėtimi panašus į Gale krateryje randamą gruntą ir susideda iš plagioklazų, piroksenų, olivino, magnetito ir hematito mineralų su įvairiais metalų oksidais. Patalpinę mėginius į kamerą su Marso atmosferos slėgiu ir keisdami temperatūrą, mokslininkai nustatė, kad geležies oksidai skilti praeda 600°C temperatūroje, o gryna metalinė geležis susidaro prie 1000-1070°C. Aukštesnėse temperatūrose (1150-1450°C) regolitas išsilydo visiškai ir formuojasi geležies-silicio lydinys. 1400°C temperatūroje skystų metalų lašeliai susijungė ir atsiskyrė nuo šlakų, panašiai kaip įprastuose žemiškuose metalurgijos procesuose.
Tyrėjai planuoja optimizuoti procesą, panaudojant šalutinius produktus kitur, kad galiausiai būtų išnaudojamas visas regolitas. Iš vietoje pagamintų metalų galėtų būti statomi gyvenamųjų pastatų korpusai, gaminami tyrimų įrenginių korpusai ir kasybos įranga. Tai reikšmingai sumažintų bet kokių ateities misijų išlaidas.
Rezultatai publikuojami dviejuose straipsniuose „Acta Astronautica“.
