Praktiškai visur Visatoje rasime magnetinį lauką. Dažniausiai jo įtaka dujų judėjimui ir kitiems procesams yra nedidelė, bet kartais gali būti labai reikšminga. Vienas iš tokių atvejų – dujų akrecija į juodąją skylę. Ratu besisukančių dujų magnetinis laukas susisuka į glaudžią spiralę, kerta juodąją skylę ir netgi gali sulėtinti jos sukimąsi. Taip išgauta sukimosi energija gali pereiti aplink esančioms dalelėms, kurios paleidžiamos siaura greita čiurkšle. Bent jau tokios išvados daromos remiantis analitiniais skaičiavimais – tokiais, kurių lygtis galima išspręsti ant popieriaus.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Realios sistemos daug sudėtingesnės ir jų analizei pasitelkiami skaitmeniniai modeliai. Dabar mokslininkai pirmą kartą sumodeliavo, kaip stiprus magnetinis laukas paveikia juodąją skylę ir aplink esantį dujų srautą, kai jis susisukęs į ploną diską. Skaitmeniniame modelyje įtraukti ne tik hidrodinaminiai efektai ir magnetinio lauko sąveika su dujomis, bet ir pilni bendrosios reliatyvumo teorijos lygčių sprendiniai, kurie leidžia tikroviškai sekti juodosios skylės sukimąsi ir masės kitimą.
Palyginus su analitiniais skaičiavimais ir ankstesniais modeliais, kuriuos nagrinėtas labiau sferiškas medžiagos kritimas į juodąją skylę, magnetinio lauko poveikis sukimuisi yra silpnesnis. Kuo juodoji skylė sukasi sparčiau, tuo didesnė išgaunamos sukimosi energijos dalis perduodama čiurkšlei, bet ši dalis yra tik 10-70 %. Likusi energija išspinduliuojama arba paleidžia plačius lėtesnius dalelių vėjus. Papildoma spinduliuotė daugiausiai sukuriama prie pat juodosios skylės įvykių horizonto, kur dujos jos link krenta praktiškai laisvai. Šie rezultatai padės geriau suprasti, kaip formuojasi įvairios struktūros, pavyzdžiui rentgeno spindulius skleidžiantis vainikas, prie juodųjų skylių, ir geriau interpretuoti stebėjimų duomenis.
