Kai žmonės sugrįš į Mėnulį, jie turėtų ten pasilikti ilgesniems laikotarpiams, nei „Apollo“ astronautai. Ketinama įrengti tyrimų bazes, vykdyti misijas plačiai aplink jas, leistis į kraterių dugną ir taip toliau. Savaime suprantama, misijų sėkmei reikės įveikti gausybę iššūkių, vienas iš kurių – ilga Mėnulio naktis.
 Asociatyvi „Pixabay“ nuotr. |
|---|
Dvi savaites trunkanti tamsa kelia pavojų technikai bei trukdys vykdyti užduotis už gyvenamojo būsto sienų. Dabar grupė mokslininkų pasiūlė idėją, kaip išspręsti šią ir keletą susijusių problemų. Idėja skamba be galo paprastai: įrengti Mėnulyje apšvietimo stulpus.
Na, iš tiesų viskas kiek sudėtingiau: siūlomi stulpai būtų šimto metrų aukščio ir tiektų ne tik šviesą, bet ir energiją, ryšių ir pozicionavimo paslaugas. Pirmąsias bazes ketinama įrengti arti Mėnulio pietų ašigalio; kai kurių to regiono kalnų viršūnės beveik visą laiką apšviestos Saulės spindulių. Pastačius 100 m stulpą ant tokio kalno, jo viršuje įrengtos Saulės baterijos energiją generuotų nuolatos. Bevielis energijos perdavimas – pakankamai nauja technologija, nors tokios idėjos svarstomos daugiau nei šimtmetį.
Mėnulyje, kur nėra atmosferos, ji galėtų veikti ypatingai gerai. Taigi iš vieno stulpo energiją būtų galima perduoti kitam arba tiesiai vartotojams – mėnuleigiams, pastatams, netgi tiesiogiai astronautų skafandrams. Pakabinti galingi žibintai galėtų apšviesti jei ne visą platų regioną aplink stulpą, tai bent specifines vietas, kur nori nueiti ar nuvažiuoti žmonės.
Vietos nustatymas ir ryšio tarp skirtingų pastatų/mėnuleigių/astronautų palaikymas irgi daug paprastesnis, kai centrinė stotelė pakelta aukštai virš paviršiaus ir yra matoma šimtų metrų, jei ne keleto kilometrų, atstumu. Laikui bėgant, tokių stulpų tinklu būtų galima apjuosti vis didesnį plotą, tad net ir toliau nuo amžinos šviesos viršukalnių įrengtos tyrimų bazės galėtų gauti energijos per ilgą Mėnulio naktį.
Projektas pristatytas Mėnulio ir planetų mokslo konferencijoje.
