Saulės vėjas kyla dėl pačios Saulės magnetinio lauko poveikio žvaigždės paviršiaus plazmai. Magnetinis laukas pakelia elektringas daleles į viršų ir dalį jų pagreitina tiek, kad jos pabėga į tarpplanetinę erdvę. Iš esmės taip pat galima apibūdinti ir Saulės audras – vainikinės masės išmetimus ir panašius reiškinius – tik plazmos tankis, o kartais ir greitis, būna didesni.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Vainikinės masės pliūpsniai nuo Saulės pabėga 100-3000 kilometrų per sekundę greičiais. Tokia greičių įvairovė apsunkina prognozes, kada pliūpsnis pasieks Žemę. Dabar mokslininkai pasiūlė būdą, kaip greitį nustatyti patikimiau.
Jie pasinaudojo daugybe archyvinių Saulės stebėjimų duomenų, kuriuose matoma, kaip vystosi magnetinio lauko kilpų konfigūracija aktyviuose regionuose, iš kurių išsiveržia plazmos pliūpsniai.
Tolstant nuo Saulės paviršiaus, magnetinis laukas silpnėja. Tam tikrame aukštyje, vadinamame kritiniu, jis nusilpsta tiek, kad plazma atsiskiria nuo Saulės. Tyrimo autoriai aptiko ryšį tarp magnetinio lauko kitimo besivystančioje kilpoje ir kritinio aukščio, bei tarp kritinio aukščio ir pliūpsnio paleidimo greičio. Tokiu būdu, dar stebint tik augančią kilpą, galima gana patikimai prognozuoti, kokiu greičiu ji išlėks į tarpplanetinę erdvę. Kartu tai parodo, kada pliūpsnis pasieks Žemę, o šis intervalas svyruoja nuo keliolikos valandų iki daugiau nei poros savaičių.
Koreguoti palydovų orbitas ar laikyti svarbias elektrines sistemas „pliūpsnio parengtyje“ dvi savaites sudėtinga, o kartais ir neįmanoma; galimybė sutrumpinti šį pavojaus laikotarpį iki mažiau nei paros padės daug geriau apsisaugoti nuo žalingų Saulės audrų efektų.
