Mokslininkai pasidalijo naujausių stebėjimų duomenimis apie Jupiterio atmosferos elgseną ir didžiausių jo sūkurių – garsiosios Didžiosios raudonosios dėmės ir jos mažesnės kolegės Mažosios raudonosios dėmės – būklę, taip pat kitus atmosferos procesus.
Jupiterio palydovas Io, vulkaniškai aktyviausias Saulės planetos dangaus kūnas, taip pat pateko į „Hubble“ regos lauką. Visų šių objektų tyrimas leidžia geriau suprasti orus Žemėje ir planetose apskritai.
„Hubble“ stebėjimai atlikti 2024 m. sausio 5-6 d. Nuotraukos padarytos kelių bangų ilgių diapazonuose, o tai taip pat leidžia pažvelgti gilyn į Jupiterio atmosferą.
Įdomu tai, kad maždaug prieš metus Jupiteris priartėjo prie didžiausio atstumo iki Saulės, ir ten buvo pats vasaros įkarštis. Dabar, praėjus metams, mokslininkai konstatuoja faktą, kad planetos atmosfera vis dar pakankamai įkaitusi, todėl joje pastebimas padidėjęs uraganų aktyvumas.
Jupiterio ir kitų Saulės sistemos planetų, turinčių atmosferą, stebėjimai atliekami pagal Išorinių planetų atmosferų laboratorijos (OPAL) programą. Didžioji raudonoji dėmė išlieka pagrindiniu stebėjimo objektu. Ji mokslininkams kelia dvi dideles paslaptis: kada ji išnyks ir ar kada nors tai įvyks, ir kodėl dėmė yra raudonos spalvos?
Spalvą tikriausiai lemia atmosferos cheminė sudėtis ir jos dalelių sąveika su saulės šviesa, ypač su ultravioletine spinduliuote. Dėmę mokslininkai užtikrintai stebi jau mažiausiai 200 metų iš eilės. Iš pirmųjų patikimų šaltinių žinome, kad jos dydis buvo 41 tūkst. kilometrų.
Tuo metu joje galėjo tilpti trys Žemės. 1979 m. misija „Voyager“ ties Jupiteriu nustatė, kad jos dydis yra 23 300 km.
1995 m. „Hubble“ stebėjimas parodė jau 20 950 km. 2014 m. dėmės skersmuo sumažėjo iki 16 500 km, o 2021 m. – iki 14 750 km.
Galiausiai 2023 m. lapkritį astrofotografas mėgėjas Damianas Peachas išmatavo ją kaip 12 500 km, o tai vos telpa į vieną Žemę.
