 Mėnulis / NASA / GSFC / Arizonos universiteto nuotr. |
|---|
NASA ir toliau kryptingai dirba, rengdama „Artemis“ programą ir siekdama pasiųsti astronautus į Mėnulio Pietų ašigalį, tad ši Žemės palydovo sritis intensyviai tyrinėjama. Duomenys rodo, kad Mėnulio drebėjimai ir tektoniniai lūžiai, atsirandantys jo vidiniams sluoksniams palaipsniui vėstant ir traukiantis, fiksuojami ir tose srityse, kurias agentūra nurodė kaip galimus „Artemis III“ nusileidimo regionus, skelbia NASA.
„Mūsų modeliavimas rodo, kad silpni Mėnulio drebėjimai, galintys sukelti stiprius paviršiaus drebėjimus pietų poliariniame regione, galimi dėl esamų Mėnulio plutos lūžių arba lūžių antstūmių (angl. thrust faults) (priešingose lūžio pusėse esančių uolienų santykinio pasislinkimo – LRT), – sakė pagrindinis sausio 25 d. žurnale „Planetary Science Journal“ paskelbto tyrimo autorius Tomas Wattersas iš Vašingtone įsikūrusio Smithsonian instituto. – Planuojant nuolatinių Mėnulio bazių vietą ir stabilumą, reikėtų atsižvelgti į naujų antstūmių pasiskirstymą Mėnulyje, jų aktyvumo potencialą ir naujų antstūmių formavimosi galimybes dėl vykstančio giluminių sluoksnių traukimosi.“
NASA Mėnulio orbitinio zondo „Lunar Reconnaissance Orbiter“ (LRO) kamera Mėnulio plutoje aptiko tūkstančius palyginti nedidelių uolienų pasislinkimų. Žemės palydovo paviršiuje jie pastebimi kaip nedidelių pakopų formos skardžiai. Jie susiformuoja ten, kur traukimosi jėgos suskaldo plutą ir stumia vieną jos dalį ant kitos. Susitraukimą lemia vis dar įkaitusių vidinių Mėnulio sluoksnių aušimas ir Žemės sąlygojamos potvynių ir atoslūgių jėgos.
Vykstant tektoniniams lūžiams, seisminis aktyvumas pasireiškia silpnais Mėnulio drebėjimais. Tai užfiksavo „Apollo“ pasyvusis seisminis tinklas, sudarytas iš „Apollo“ astronautų dislokuotų seismometrų.
Mokslininkai taip pat atliko Mėnulio pietinio poliaračio regiono paviršiaus šlaitų stabilumo modeliavimą ir nustatė, kad kai kuriose vietovėse, įskaitant ir nuolat esančias šešėlyje, regolito (birių nesukietėjusių Mėnulio paviršiaus uolienų ir dulkių sluoksnio) nuošliaužos gresia net nuo nedidelių seisminių sukrėtimų. Šios sritys yra įdomios dėl ten galinčių būti išteklių, pavyzdžiui, ledo.
„Norint geriau suprasti, kokį seisminį pavojų kelia būsima žmonių veikla Mėnulyje, mums reikia naujų seisminių duomenų ne tik iš Pietų ašigalio, bet ir iš viso Mėnulio“, – sakė tyrimo bendraautorė Renee Weber iš NASA Marshallo kosminių skrydžių centro Hantsvilyje (Alabama).
