Supermasyvios juodosios skylės, esančios daugumos galaktikų centruose, kartais tampa aktyvios. Į jas sparčiai ima kristi medžiaga, kuri įkaista ir spinduliuoja ryškiau, nei visos galaktikos žvaigždės kartu sudėjus. Natūralu, kad toks reiškinys turi didžiulę įtaką visai galaktikai, todėl svarbu suprasti ir kaip jis prasideda.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Tam reikia išsiaiškinti, kaip dujos iš galaktinių – kiloparsekų ir didesnių – mastelių pasiekia juodosios skylės aplinką, gerokai mažesnę nei parsekas. Didžiąją šios kelionės dalį galime stebėti įvairiose galaktikose, bet iki šiol galimybės baigdavosi maždaug ties dešimties parsekų masteliu.
Vienintelė išimtis buvo mūsų Paukščių Takas, bet jame šiuo metu kaip tik nėra reikšmingų dujų srautų, artėjančių prie juodosios skylės.
Dabar pirmą kartą pavyko stebėjimais užfiksuoti mažesnius nei parsekas dujų srautus kitoje galaktikoje.
Skriestuvo galaktika (taip vadinama, nes matoma Skriestuvo žvaigždyne pietų pusrutulyje), nuo mūsų nutolusi maždaug keturis megaparsekus, yra viena artimiausių aktyvių galaktikų. Pasitelkę submilimetrinių bangų interferometrinius stebėjimus, astronomai identifikavo molekulinių, atominių ir jonizuotų dujų telkinius bei srautus prie pat juodosios skylės.
Tankios molekulinės dujos sudaro srautą, besitęsiantį juodosios skylės link – jis greičiausiai pastarąją ir maitina bei yra atsakingas už dabartinį aktyvumo epizodą. Įdomu, kad didžioji dalis dujų į juodąją skylę nepatenka – tyrėjų skaičiavimais ją maitina vos 3 proc. visų dujų.
Likusios yra išmetamos lauk; dalis lieka molekulinės, dalis disocijuoja ir yra jonizuojamos. Šie rezultatai labai gerai vizualizuoja dujų judėjimą pačiame galaktikos centre, juodosios skylės maitinimo bei aktyvumo sukeliamų tėkmių ryšį. Aišku, tai tik viena galaktika, ir kitose situacija gali labai skirtis, bet ir šie duomenys padės patobulinti galaktikų aktyvumo skaitmeninius modelius.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Science“.
