Saulės (arba šviesos) burės yra erdvėlaivių varymo sistema, paremta Saulės šviesos arba elektringų dalelių vėjo atspindėjimu. Nors gaunama stūmos jėga labai menka, sistema turi milžinišką privalumą, lyginant su įprastinėmis: jai visiškai nereikia kuro.
Idėjos, kaip pritaikyti bures, sklando ne vieną dešimtmetį, bet tik pastaraisiais metais jos tapo praktiškos, kai kosminiams zondams būtini komponentai gerokai sumažėjo. Pastaraisiais metais įvykdyti keli sėkmingi burių bandymai, tokie kaip misija „LightSail 2“.
Įkvėpti šių pasiekimų, grupė mokslininkų pristatė koncepciją, kaip Saulės burėmis varomi mažieji palydovai galėtų pasitarnauti įvairiausiems astrofizikiniams tyrimams.
Pagrindinė „Saulės naro“ (angl. Sundiver) koncepcijos idėja – erdvėlaivis burėmis iš pradžių sulėtinamas, kad nukristų Saulės link, tada išskleidžia bures ir pasinaudojęs stipria Saulės šviesa, stipriai pagreitėja.
Iš principo toks planas leistų erdvėlaiviui pasiekti greitį, viršijantį šiandieninių zondų. Jupiterio sistemą jis galėtų pasiekti per porą metų, Saturno – per trejus. Tiesa, nei ten, nei ten negalėtų pasilikti, nes efektyviai stabdyti burinio erdvėlaivio neįmanoma.
Visgi greitai judantis zondas galėtų tirti tarpplanetinę erdvę ar tą patį Saulės vėją. Per kelis dešimtmečius jis sugebėtų pasiekti netgi Saulės gravitacinio lęšio nuotolį – zoną, kur Saulės gravitacija sufokusuoja iš už jos atsklindančius spindulius.
Iki tada zondas spėtų pakankamai sulėtėti, kad ten ir pasiliktų – ir galėtų beprecedentiškai detaliai stebėti vieną ar kelis taikinius priešingoje Saulės pusėje, pavyzdžiui egzoplanetas.
Kita įdomi tyrimų kryptis – statmenai Saulės sistemos plokštumai. Šiuo metu visi mūsų zondai skraido praktiškai toje pat plokštumoje, kaip ir planetos, mat pakreipti jų kursą šonu reikalauja labai daug energijos. Saulės burė tą energiją suteiktų. Taip galima būtų paleisti zondą skristi virš Saulės ašigalių ir išnagrinėti šį vis dar paslaptingą žvaigždės regioną.
Įdomių rezultatų duotų ir tarpplanetinių dulkių, dujų bei Saulės vėjo toli nuo plokštumos tyrimas. Daugelio mažų zondų spiečius netgi galėtų tapti didžiuliu interferometru ir pasiekti erdvinę skyrą, prilygstančią tarpplanetinių atstumų dydžio teleskopui.
Svarbiausia – visi šie zondai būtų palyginus lengvi, nes kuro jiems reikėtų minimaliai arba nereikėtų išvis. Taigi ir jų kaina, įskaitant skrydį į orbitą, būtų daug mažesnė, nei šiandieninių misijų.
Koncepcija pristatoma straipsnyje, kurį galima rasti „arXiv“.
