iliai po Žemės paviršiumi yra didžiulis vandens telkinys. Apskaičiuota, kad jame yra tris kartus daugiau vandens nei visuose vandenynuose, esančiuose mūsų planetos paviršiuje, rašo „IFL Science“.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
2014 m. JAV komanda, naudodama 2 000 seismometrų, ištyrė daugiau kaip 500 žemės drebėjimų sukeltas seismines bangas. Nagrinėdama bangų greitį skirtinguose gyliuose, komanda galėjo nustatyti, per kokias uolienas bangos keliavo, kol pasiekė jutiklius. Jie nustatė, kad maždaug 700 km po mūsų kojomis, „pereinamojoje zonoje“ tarp apatinės ir viršutinės mantijos, yra uoliena, vadinama ringvuditu.
Ringvuditas susidaro tik esant dideliam slėgiui mūsų planetos centre. Aptiktas tik vienas mėginys iš Žemės vidaus – jo taip pat rasta meteorituose – įstrigęs mažyčiame deimante. Ringvudite yra vandens, tačiau ne skysto, o įstrigusio mineralų molekulinėje struktūroje.
„Ringvuditas yra tarsi kempinė, sugerianti vandenį. Ringvudito kristalinė struktūra turi kažką ypatingo, kas leidžia jam pritraukti vandenilį ir sulaikyti vandenį, – tuometiniame pareiškime aiškino geofizikas Steve'as Jacobsenas. – Giluminės mantijos sąlygomis šiame minerale gali būti daug vandens“.
Ankstesni eksperimentai rodė, kad ringvudite gali būti iki 1,5 proc. vandens, o aptiktos seisminės bangos atitiko tai, kad po mūsų kojomis esančiose uolienose yra vandens. Komanda apskaičiavo, kad jei tik 1 proc. pereinamosios zonos uolienos sudaro vanduo, tai reikštų, kad jo joje yra tris kartus daugiau nei visuose Žemės paviršiaus vandenynuose. Tai atitiko jų gautus rezultatus.
„Jei pereinamojoje zonoje yra didelis H2O kiekis, tai tose vietose, kur į apatinę mantijos dalį teka vanduo, turėtų vykti lydymasis, – sakė seismologas Brandonas Schmandtas. – Ir tai atitinka mūsų nustatytus faktus.“
S. Jacobsenas mano, kad šis tyrimas prisideda prie įrodymų, jog vanduo Žemėje „atsirado iš vidaus“, sakė jis žurnalui „New Scientist“.
„Manau, kad pagaliau matome visos Žemės vandens ciklo įrodymus, kurie gali padėti paaiškinti didžiulį skysto vandens kiekį mūsų gyvenamosios planetos paviršiuje, – pridūrė S. Jacobsenas. – Mokslininkai dešimtmečius ieškojo šio trūkstamo giluminio vandens.“
Tyrimas paskelbtas žurnale „Science“.
